Kunst macht frei
LTStraipsnyje analizuojamas meno ir radikalumo santykis. Publikaciją grindžia prielaida, kad modernaus meno sąvoką apibrėžia dvi tendencijos, kurios esmė pradėjo kristalizuotis XVIII a. viduryje susikūrus naujai socialinei klasei – buržuazijai. Pirmoji tendencija – tai liberalizmas, antroji – fašizmas. Šių dviejų krypčių simbiozė, autoriaus nuomone, pagimdė darinį, kurį šiandien vadiname rimtąja kultūra ir menu. Menas kaip integrali rimtosios kultūros dalis savo esme naikina bet kokį visuomeninį radikalumą, versdamas jį eiliniu spektakliu, o menininkas kaip specializuotas specialistas atlieka laisvės iliuzijos vaizdavimo visuomenėje vaidmenį. Tad šiandien radikalumas gali pasireikšti tik kaip dominuojančios klasės – buržuazijos – kultūrinio pagrindo griovimas. Situacionistai siūlė fiziškai sunaikinti meną jį realizuojant, Fluxus menininkai teigė, kad kiekvienas yra menininkas. Ir vieni, ir kiti pareiškė, kad kūryba yra kolektyvinis veiksmas. Būtent menininkai yra didžiųjų neramumų katalizatoriai, būtent jie yra kūrybingiausia visuomenės dalis, bet vos tik iškyla klausimas apie tikrąjį radikalumą, būtent jie tampa didžiausiu stabdžiu. Menininkas, siekdamas būti radikalu, privalo atsisakyti nuo privilegijų, išlįsti iš savo saugių priebėgų ir solidarizuotis su žmonėmis gatvėje. Menininkai, kaip revoliucinė jėga nėra įmanoma, nes tai buržuazinė abstrakcija – realiai vienytis tegali proletarinės psichodarbininkų struktūros, kurios visiškai atsiribotų nuo kapitalistinės nespecializuotų specialistų kastos, kitaip vadinamos meno pasauliu.
ENMy position on the radicalism in art is based on the assumption that the concept of modern art (and especially its postmodern mutation) is shaped by two tendencies derived from the late 18th century together with the birth of bourgeoisie. The first tendency is liberalism (and especially its market economy of individualism), the second one is fascism (the mass psychology and propaganda). The symbiosis of the two tendencies gave birth to what we call "serious culture" and its integral part - the art. While we continue to celebrate the art, it is hopeless to expect and even to talk about suppression of capitalism (the fetishism and consumption of human faculties and personal qualities) and fascism (the aesthetisation of social relations thus empowering the hegemony to make decisions without arguments) - the text is based on the analysis of the inter-twisted collaboration of the two tendencies throughout the last century.
