F. Nietzsche's dramatizavimo metodas kaip pliuralistinės pasaulėžiūros prielaida

LTŠiame straipsnyje siekiama išskleisti dramatizuojantį Friedricho Nietzsche’s metodą ir apžvelgti šio metodo taikymą. Darbe aptariamos Nietzsche’s sugestyvumo priežastis, audringas ir poleminis stilius. Gilles’is Deleuze’as viename ankstyvesnių savo tekstų Nietzsche’s metodą vadina tragišku arba dramatizuojančiu. Tragiška pasaulio vizija Nietzsche’s filosofijoje yra priešpriešinta dialektiškajai ir krikščioniškajai vizijai. Filosofas išskyrė du tragiškumo pradus – apoloniškąjį ir dionisiškąjį. Tragiškumas atrandamas tik daugialypume; jį nusako daugialypumo džiaugsmas. Tragiškumas – tai džiaugsmingas teigimas. Tragedijos recepcija reiškia norą pajungti gyvenimą reaktyvioms neigimo jėgoms. Nietzsche’s dramatizavimo metodui būdingas perspektyvų daugialypumas, kuris veda prie objektyvumo. Šis metodas neapsiriboja žmogumi, bet taip pat jį ir pranoksta. Taikydamas dramatizavimo metodą filosofas išskiria keturis tipažus: menininką, filosofą, asketišką dvasininką ir mokslininką. Per šiuo tipažus ir skleidžiama santykio su asketiškuoju idealu įvairovė. Nyčiško dramatizavimo metodas, kiek jis įtraukia su juo susiduriančius asmenis ir paverčia juos paties spektaklio personažais, yra ta priežastis, kuri sąlygoja ir pliuralistinį šio dramaturgo traktavimą. Lygiai taip pat pliuralistinis žvilgsnis tampa neišvengiamas reikalavimas kiekvienam pasekėjui, mėginančiam diagnozuoti asketiškojo idealo ar nihilizmo raiškos atvejį.

ENA wide variety of attempts to interpret F. Nietzsche's thought throughout the 20th century inevitably leads to a question about the reasons behind such a suggestive manner of this philosopher's work. As G. Deleuze points out, the Nietzschean method of dramatisation is inseparable from the concept of Dionysian tragedy. Yet the tragicality here should be understood as an aesthetic joyful affirmation of life which is opposed to the dialectical and religious metaphysics. The tragic question "which one?" from which a method of dramatisation is derived, finds its supreme instance in Dionysus or the will to power as the unity of multiplicity. The method itself seeks to disclose the type of the will through the manifesting exemplars (or the symptoms) of the type (e.g. What does the one that seeks truth want?). The artistic character of this tragic method not only offers a new meaning to the concept of truth but also calls for a pluralistic worldview which in turn enables multiple varied interpretations of Nietzsche's work itself.