Actio Pauliana

LT„Actio Pauliana“ institutas buvo žinomas jau Romos laikais, tačiau Lietuvoje nuo 1964 m. galiojęs Civilinis kodeksas 571 straipsniu, reglamentuojančiu šį institutą, buvo papildytas tik 1998 m. birželio 11 d. įstatymu. Kadangi ši įstatymo nuostata nebuvo tinkamai suformuluota, „actio Pauliana“ institutu kreditoriai retai naudojosi, o teismų praktika nebuvo didelė. 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusiame Civiliniame kodekse (toliau – CK) „actio Pauliana“ institutas įtvirtintas atskirame Šeštosios knygos IV skyriuje, pavadintame „Kreditoriaus interesų gynimas“, tarp kitų specialių kreditoriaus interesų gynimo būdų, pasireiškiančių tam tikra specifika. Šis civilinės teisės kreditoriaus interesus ginantis institutas dėl savo naujumo bei specifikos reikalauja išsamios analizės ne tik dėl to, kad teismai teisingai jį taikytų teismų praktikoje, bet ir kad kreditoriai žinotų apie įstatymo jiems teikiamas galimybes apginti savo teises prieš nesąžiningus skolininkus, kurie sudarydami įvairius sandorius sąmoningai mažina savo mokumą arba kitaip pažeidžia kreditorių interesus. Šiame straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama kompleksiškai išnagrinėti CK įtvirtinto „actio Pauliana“ instituto taikymo bendrąsias sąlygas bei sandorio pripažinimo negaliojančiu sukeliamus teisinius padarinius skolininkui ir tretiesiems asmenims. Iki šiol šis institutas nebuvo sulaukęs didesnio Lietuvos civilinės teisės specialistų dėmesio, išskyrus doc. D. Ambrasienės atliktą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos analizę šiuo klausimu.Darbo tikslą nulėmė kreditoriaus interesų naujų gynimo priemonių aktualumas, t. y. remiantis Lietuvos Respublikos norminių teisės aktų analize, moksline literatūra, Nyderlandų Karalystės bei Lietuvos teismų praktikos analize išnagrinėti „actio Pauliana“ pateikimo sąlygas, šio civilinės teisės instituto reglamentavimo ypatumus, jo pritaikymą besivystantiems visuomeniniams santykiams, išskirti galimas problemas ir pateikti problemų sprendimo rekomendacijas. Tyrimo objektas yra pagrindinių teorinių bei praktinių minėto instituto aspektų, jo teisinio reglamentavimo ypatumų bei problematikos analizė. Šiame darbe nesiekiama pateikti „actio Pauliana“ instituto atsiradimo ir jo raidos istorijos, nenagrinėjami „actio Pauliana“ instituto taikymo procesiniai klausimai bei jo ypatumai skolininko bankroto, nemokumo ir restruktūrizavimo bylose. Pagrindinės šio darbo išvados padarytos išsamiai išnagrinėjus CK ir Nyderlandų Karalystės civilinio kodekso (toliau – Nyderlandų CK) nuostatas, kitus teisės aktus bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Nyderlandų Karalystės Aukščiausiojo Teismo (toliau – Nyderlandų Aukščiausiojo Teismo) praktiką.

ENThe fountainhead of civil institute of "actio Pauliana" derives from Roman law that established the main principles of it. The present thesis deals with the application of "actio Pauliana" as one of the specific creditors’ measure in the view of developing social relations. Moreover, it presents the main questions that can arise for the creditors in defence of their rights. The purpose of the thesis is in the light of the national law and practice of the Supreme Court of Lithuania, comparing with the provisions of the Civil Code of the Netherlands to analyze the provisions of "actio Pauliana" application. The thesis aims to attract attention to certain aspects that are of the paramount importance while interpreting and applying the provisions of "actio Pauliana". The creditor can avoid the transaction of debtor if: the debtor has concluded it without being obliged to do so; in concluding the transaction, the debtor and the person with whom the debtor acted knew or should have known that the interests of the creditors would be defeated as a result; the transaction prejudiced the creditor’s rights. Nevertheless, the author of the paper emphasizes that on the basis of "actio Pauliana" it is allowed to challenge the transactions made by the other persons than debtor; in the case of unilateral transaction it is necessary to proof that the person who was the object of the transaction knew when the transaction was performed that the interests of creditors would thereby be defeated; the injury can evidence in different ways and there is no requirement that due to transaction debtor would become insolvent; the annulment of the transaction has to have subsequences only in respect of creditor and as much as his claim and etc.