Sovietinė kalbos politika ir Lietuvos bei Latvijos kalbos kultūros leidiniai
LTStraipsnyje apibūdinama lingvistinės politikos esmė, aptariami sovietinės lingvistinės politikos postulatai, lietuvių ir latvių periodinių kalbos kultūros leidinių tikslai ir leidimo aplinkybės, kalbos kultūros leidinių teiginiai kalbų statuso klausimais lyginami su sovietinės kalbos politikos teiginiais. Periodiniai kalbos kultūros leidiniai – lietuvių „Kalbos kultūra“ ir „Mūsų kalba“ bei latvių „Latviešu valodas kultūras jautajumi“ („Latvių kalbos kultūros klausimai“) – pasirinkti pirmiausia dėl to, kad juose buvo aptarinėjama tuometinė kalbų situacija, ir dėl to, kad juose rašė daug įvairių autorių, ir galėjo būti išdėstyta daugiau įvairių nuomonių. Sovietinei kalbos politikai buvo būdingi teoriniai prieštaravimai – akcentuojamas ne tik kalbų lygybės principas, bet ir iškeliamas rusų kalbos vaidmuo, siekiama kalbų vienodinimo ir susiliejimo. Kadangi visas mokslas sovietiniais metais buvo politizuotas ir ideologizuotas, tų metų lietuvių ir latvių kalbos kultūros leidiniuose, kuriuose aprašoma tuometinė kalbinė situacija, taip pat pasitaiko straipsnių sovietinės kalbos politikos klausimais, parašytų „sovietine dvasia“. Jų retorika sovietinė, pilna prieštaravimų: aukštinama rusų kalba ir dvikalbystė, tarybinis žmogus, bet greta cituojama Lenino skelbta visų tautų ir kalbų lygybė. Po ideologiškais teiginiais slypi nerimas dėl nacionalinės kalbos ateities, dėl dvikalbystės padarinių, sustiprinto rusų kalbos dėstymo. Be to, leidinių straipsnių turinys tais laikais priklausė ir nuo cenzūros bei redaktorių reikalavimų, autorių sudėties ir darbo baro.
ENThe article discusses how the status of several languages is presented in periodicals on language culture of the Soviet period. Soviet language politics was a part of Soviet national politics that can be characterized by contradictions. On the one hand it declared the equality of all the nations, but on the other, it espoused the "rapprochement" and "confluence" of Soviet nationalities and languages and the importance of Russian as the international language of the Soviet Union. The Russian language became a second language for bilingual Soviet persons and the mother tongue for those who lost their language. Two periodicals about the Lithuanian language, "Kalbos kultūra" (Language Culture) and "Mūsų kalba" (Our Language), and one about the Latvian language, "Latviešu valodas kultūras jautäjumi" (Latvian Language Cultural Issues) were published starting with the early 1960s. They discussed contemporary language problems. From 1961 to 1988 there were only about 20 articles about the status of languages in all three periodicals. Most of the articles were written for occasions such as a Soviet anniversary and described language status in Soviet terms: the authors mentioned the importance of Russian-national language bilingualism and the functions of the Russian language "as the international language of the USSR". The Lithuanian periodicals expressed more opposition to Soviet language politics than the Latvian periodical, but all of them wrote extensively about "the negative influence of other languages".
