Dr. Dionizas Monstavičius: Staatsanwalt im Kriegsgerichtsprozess 1934
LTDarbe aprašoma Dionizo Monstavičiaus, prokuroro E. Neumanno ir T. Sasso byloje, asmenybė ir veikla proceso metu. Didelis dėmesys skiriamas jo teisėms studijoms Kaune ir Heidelberge. Išsamiai nagrinėjama D. Monstavičiaus disertacija neutraliu pavadinimu „ Klaipėdos krašto procesas“, jos istoriniai ir teisiniai niuansai, ginčytinos vietos, profesoriaus G. Radbrucho atsiliepimas, atkreipiant dėmesį į išskirtinius faktus, kad profesorius G. Radbruchas buvo vienintelis recenzentas vietoj dviejų įprastų, kad jo atsiliepime buvo ir asmeninių momentų – prašymas palengvinti gynimo procesą. Pateikiama Miunsterio universiteto profesoriaus M. Hellmanno kritika, profesoriaus G. Lietzo pareiškimas, kad D. Monstavičiaus disertacija yra skandalingas precedentas, nes tai Lietuvos prokuroro darbas, kuris Heidelbergo universitetą paverčia įrankiu klastojant istoriją. Analizuojama Heidelbergo universiteto reakcija į šį G. Lietzo pareiškimą, pateikiami oficialūs reakcijos dokumentai, aprašomas tolesnis disertacijos ir paties jos autoriaus likimas. Pabrėžiama, kad tiek vokiečių, tiek lietuvių istorikai aptardami Klaipėdos krašto problemą, mažiau vadovaujasi protu, o daugiau – emocijomis. Autorius kaltina lietuvių istorikus šališkumu ir pateikia klausimus, į kuriuos, jo nuomone, lietuvių istorikai sąmoningai neatsako, vertindami E. Neumanno ir T. Sasso bylą. Išreiškiama viltis, kad abi puses įtraukiančių komisijų sukūrimas ir naudojimasis visa archyvuose esančia medžiaga galėtų padėti objektyviai vertinti šią abiejų šalių istorijai svarbią bylą.
ENThe study describes the personality of Dionizas Monstavičius, a prosecutor in the Neumann-Sass case, and his actions during the proceedings. Focus is shifted on his law studies in Kaunas and Heidelberg. It exhaustively examines the thesis of Monstavičius entitled “Klaipėdos krašto procesas” [Klaipėda Region Process], its historical and legal nuances, disputable instances, the comment by Prof. Gustav Radbruch, with regard to the exclusive facts that Prof. Radbruch was the only reviewer instead of typically two reviewers, and that his comment also contained personal moments, i.e. the request to facilitate the defence process. The study presents the critique of Prof. Manfred Hellmann from the University of Münster and the statement of Prof. Gerhard Lietz that the thesis of Monstavičius was a scandalous precedent, because it was a work of a Lithuanian prosecutor, which makes the University of Heidelberg an instrument for faking history. The reaction of the University of Heidelberg to this statement is analysed; the official response documents are presented; and the further fate of the thesis and its author is described. The study highlights that both German and Lithuanian historians discuss the problem of Klaipėda Region more emotionally than reasonably. The author blames Lithuanian historians for being partial and presents questions which, according to him, are purposefully not answered by Lithuanian historians when evaluating the Neumann-Sass case. The author expresses a hope that the formation of commissions involving both parties and referring to all available archival material could help to objectively evaluate this case that is important for the history of both countries.
