History of international law: Lithuanian-Latvian border arbitration, 1920-1921
LTPirmojo pasaulinio karo pabaigoje susikūrusios naujos Latvijos ir Lietuvos valstybės stengėsi save legitimuoti, ir vienas iš būdų tą padaryti – įtvirtinti savo sienas. Straipsnyje analizuojamos Latvijos ir Lietuvos pastangos susitarti dėl tarpusavio sienos ir gilinamasi į uti possidetis principą, kuris buvo taikomas šio proceso metu. Suteikta daug kontekstinės informacijos: apžvelgtas nepriklausomybės paskelbimas, Versalio taikos sutarties įtaka naujosioms tautinėms valstybėms, analizuotas valstybių sienų nubrėžimas ir į jį vedęs ilgas teisinis procesas. Tyrimas atskleidė, jog 1920-1921 m. vykusios derybos dėl Lietuvos-Latvijos sienos patvirtino faktą, jog suinteresuotos pusės turi spręsti susidariusią situaciją atitinkamu laiku, netgi jei kitais istoriniais etapais vyko kažkokie kiti esminiai pokyčiai, paveikę sienas. Teigiama, jog nevalia pamiršti to, jog įvairios administracinės linijos ne visada gali virsti tarpvalstybinėmis sienomis. Atkreiptas dėmesys į tai, jog nors nustatant sieną buvo akcentuojama pasienio gyventojų tautinė priklausomybė, tačiau siena buvo nubrėžta besiremiant senomis Rusijos imperijos gubernijų ribomis. Uti possidetis principu nubrėžta preliminari siena buvo koreguota Lietuvos ir Latvijos atstovų diskusijų metu. Kuomet dviem valstybėms nepavyko susitarti tarpusavyje, tarpininkauti ir pasiūlyti geriausią sprendimą padėjo trečiasis nešališkas diskusijų dalyvis. Daroma išvada, jog siena buvo nubrėžta sėkmingai, nes tarp Latvijos ir Lietuvos nevyko jokie teritoriniai konfliktai.
