The Subsidiary character of the system of the European Convention on Human Rights with reference to cases against Lithuania

LTEuropos Žmogaus Teisių Konvencija, priimta pokario Europoje, tapo vienu didžiausių pasiekimų ir efektyviausių žmogaus teisių apsaugos instrumentu. Konvencija netapo deklaratyviu politiniu įrankiu. Jos nuostatų taikymą garantuoja Europos Žmogaus Teisių Teismo nuolatinė priežiūra ir praktikos formavimasis. Pastaruoju metu Europos Žmogaus Teisių Teismas susilaukia vis daugiau asmenų skundų, taigi teisių apsaugos procesas ilgėja. Viena iš priežasčių, lemiančių, didėjantį skundų skaičių, yra nepakankamas Konvencijos kaip papildomo žmogaus teisių apsaugos instrumento pobūdis. Straipsnyje išsamiai analizuojama Konvencijos kaip subsidiaraus instrumento samprata. Analizuojant Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką nagrinėjant skundus prieš Lietuvos valstybę, yra atskleidžiamas subsidiarumo turinys ir reikšmė priimamiems sprendimams. Tyrimo rezultatai atskleidžia, jog nevisada yra atsižvelgiama į Konvencijos subsidiarų taikymą. Tiek asmenys, pateikiantys skundus, tiek valstybės narės, nepakankamai naudojasi nacionalinės teisės ir nacionalinių teismų pagalba užtikrinant Konvencijoje įtvirtintas asmens teises ir laisves. Didelę dalį nepatenkintų asmenų skundų nulemia tai, kad prieš tai nebūna panaudotos visos nacionalinės priemonės, nesikreipiama į nacionalines institucijas. Europos Žmogaus Teisių Teismas bylose prieš Lietuvą yra ne kartą pripažinęs, jog Lietuvos teismų sistema, ypatingai administracinių teismų, yra pakankama ir tinkama pažeistų asmens teisių gynimo priemonė.

ENThe European Convention of Human Rights adopted in post-war Europe has become one of the biggest achievements and most efficient instruments of the protection of human rights. The Convention did not become a declarative political tool. Application of its provisions is guaranteed by constant supervision by the European Court of Human Rights and formation of practice. The European Court of Human Rights receives an increasing number of individuals’ claims, thus the rights protection process is longer. One of the reasons for an increasing number of claims is inadequate nature of the Convention as a subsidiary human rights protection instrument. The paper thoroughly analyses the concept of the Convention as a subsidiary instrument. The analysis of the case-law of the European Court of Human Rights regarding the claims against the State of Lithuania reveals the content of subsidiarity and its significance for the judgments passed. The results of the research reveal that the subsidiary application of the Convention is not always taken into consideration. Both individuals who make claims and Member States insufficiently use the assistance of the national law and national courts when securing human rights and freedoms established in the Convention. A large share of claims is determined by the fact that not all national measures are used and national institutions are not addressed before making a claim. In cases against Lithuania, the European Court of Human Rights has admitted many times that the Lithuanian court system, in particular administrative courts, is an adequate and suitable instrument for defending infringed human rights.