Antanas Baranauskas: tarp teksto ir gyvenimo

LTAptariamas Pauliaus Subačiaus tyrinėjimas „Antanas Baranauskas. Gyvenimo tekstas ir tekstų gyvenimai“ recenzijos autoriui pirmiausia užduoda klausimą apie skaitytojų ratą, kuris dėl tyrimo tekstologinio pobūdžio ir specifinio turinio, neatitinkančio tradicinio knygos apie Baranauską skaitytojo (moksleivio) lūkesčių, rodosi ypač siauras. Pastebima, kad vis dar nedrįstama pripažinti, jog išskyrus „Anykščių šilelį“ dauguma kitų autoriaus kūrinių įsilieja į ne tokias gausias anų laikų grafomaniškosios literatūros gretas. Subačius naudojasi tekstologiniais metodais ir atstovauja genetinei kritikai – analizuojami autoriteto tekstai, o ne meniškai vertingi kūriniai; recenzentas klausia, ar pats mokslininkas nediskvalifikuoja savęs, parodydamas nesugebėjimą atsitiktinių plunksnos grybštelėjimų atskirti nuo reikšmingesnių tekstų. Knyga labiausiai žavi detektyvo tyrinėjimą primenančiu metodu, dėmesingai išardomomis ir atidžiai patikrinus naujais loginiais priežastiniais ryšiais sujungiamomis žinomų ir naujai surinktų faktų interpretacijomis. Tačiau teorinis prasmės interpretavimas Subačiui vis dar lieka nepasiekiamas – skyriuje „Teksto prasmės“ „Anykščių šilelis“ išlieka tekstu be prasmės, vadinasi, netampa kūriniu. Poemos interpretacija, nors ironiškai pašiepia ankstesnius „pasigrožėjimus“, pasilieka senosiose plokštumose. Paliečiamas ir opus meninio metodo klausimas: poemą lietuvių literatūros mokslas tąso tarp dviejų kraštutinumų – neabejotino romantiškumo ir neabejotino klasiškumo, nors už šito „neabejotino“ slypi tingus mokslo vangumas brautis iki giluminės reiškinio esmės.

ENThe discussed study “Antanas Baranauskas. Gyvenimo tekstas ir tekstų gyvenimai” [Antanas Baranauskas. The Text of Life and the Lives of Texts] by Paulius Subačius primarily puts a question to the reviewer about the target audience which seems to be particularly narrow due to the textological nature and the specific content of the study, which does not meet the expectations of a traditional reader (pupil) of the book about Baranauskas. The author notes that there is still fear to admit that many other works of Baranauskas, except for “The Forest of Anykščiai”, are not attributed to the profuse graphomaniac literature of that time. Subačius uses textological methods and represents genetic criticism – analyses the texts of authority, rather than works of artistic value; the reviewer asks whether the scholar does not disqualify himself by demonstrating inability to distinguish random scratch of the pen from more significant texts. The book is most imposing by a method reminding of a detective’s investigation, attentively dismantled interpretations of known and newly ascertained facts which, having carefully checked, are connected by new logical causal relations. However, theoretical interpretation of the meaning remains inaccessible to Subačius: “The Forest of Anykščiai” in chapter “Text Meanings” remains a text without a meaning, hence does not become a creative piece. The interpretation of the poem, though ironically mocks at previous “admiration”, remains on the old plane. A painful question of an artistic method is also touched upon: the science of Lithuanian literature pulls the poem between the two extremes – undoubted romanticism and undoubted classicism, although the word “undoubted” hides scientific indolence to go deep into the essence of the phenomenon.