Pelkė lietuvių poezijoje

Direct Link:
Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Straipsnis / Article
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Pelkė lietuvių poezijoje
Alternative Title:
Swamp in Llithuanian poetry
In the Journal:
Inter-studia humanitatis. 2008, Nr. 7, p. 114-121
Summary / Abstract:

LTStraipsnyje aptariama pelkės (raisto) semantika, tiriama, kokias konotacijas pelkė turi lietuvių tautosakoje. Konstatuojama, kad pelkės įvaizdžio prasmes poezija kūrė savarankiškai. Pirmosios literatūrinės srovės pelkės neaktualizavo; svarbesnis šis įvaizdis tapo tik XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, ėmus ryškėti žemės kultui. Lietuvių poezijoje pelkė pirmąkart minima J. Tysliavos poezijoje. J. Tysliavos pelkės – tai „žalčių karalystė, žaltvykslių pulkai“; baugios, bet kartu laisvos, nesuvaržytos būties erdvė, susijusi su kūryba, paslaptimi, „praamžių aušrom“, amžinais varpais. Įvairesnių pelkės prasmių galima rasti XX a. ketvirtojo dešimtmečio neoromantikų ir būsimųjų žemininkų kūryboje, kur pelkė jau nėra vien lietuviško gamtovaizdžio dalis: pelkių šviesos atveria prisiminimų erdvę, kartu ir mirusiųjų pasaulį; pelkė – meditacijos, susikaupimo vieta. Ankstyvojoje A. Nykos-Niliūno kūryboje pelkė susijusi su metafizine, mirusiųjų erdve. Arčiausiai tautosakinių prasmių yra K. Inčiūra; jo kūriniuose pelkė – užkeikta raganos buveinė, liūnai, gyvatės, vilkų kauksmas. Sovietinėje poezijoje pelkę dažniausiai mini A. Žukauskas, kuriam pelkė arba raistas tampa laiko metafora. Apibendrintai teigiama, kad pelkė lietuvių lyrikoje neįgyja neigiamų konotacijų, kaip galima tikėtis iš tautosakinio palikimo. XX a. poezijoje pelkė traktuojama kaip ezoteriška, mistiška vieta, susijusi su mirusiaisiais, katalikiškos tradicijos poezijoje – nuopuolio ir chaoso vieta. Retkarčiais priartėjama prie socialinių, buitinių prasmių. Esama ir sakmiškų eilėraščių, kurių semantiką lemia tautosakinis pradas.Reikšminiai žodžiai: Chaosas; Tautosaka; Konotacija; Lietuvių poezija; Pelkė; Poezija; Raistas; Semantika; Chaos; Connotation; Folklore; Lithuanian poetry; Marsh; Poetry; Semantics; Swamp.

ENSwamp (lith. pelkė) is not a semantically active word in Lithuanian poetry. It was not often used in the first literary trends, such as romanticism, symbolism, impressionism and others. In Lithuanian lyrics it was mentioned for the first time by Juozas Tysliava in his collection of poems "Fen-fire" (Klaipėda, 1922). This image became more significant in the 1930s, especially in the second part of it, after spreading of the cult of the Earth. Swamp is associated, but not identified, with the Earth. It has its own specific field of meanings. Later the word swamp appeared in the works of the poets glorifying the Earth (Vytautas Mačernis, Alfonsas Nyka-Niliūnas). Among the poets of the Soviet period, it was also mentioned by Kazys Inčiūra, Teofilis Tilvytis, Stasys Santvaras, Albinas Žukauskas, and among emigrant poets by Antanas Jasmantas. At the end of the article the conclusion is drawn that swamp is not used in pejorative sense in Lithuanian lyrics, contrary to what could be expected from the folklore suggestions. In lyrics, it has some more vivid meanings: most often a place full of vitality is meant by this word, the other meaning being esoteric, mystical space connected with the dead people. In the Catholics-oriented potery swamp is the place of decline and chaos. Sometimes swamp is used in a rather daily connotation. There are also poems written by saga poets. Their semantics is determined basically by the folklore. [From the publication]

ISSN:
1822-1114
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/3249
Updated:
2018-12-17 12:10:54
Metrics:
Views: 59    Downloads: 11
Export: