Susvetimėjimo strategijos kino imersijos projekte
LTKinematografija yra vienas iš labiausiai masiškai vartojamų šiuolaikinių menų. Reikia pastebėti, kad šiandien kinematografijos populiarumas konkuruoja su virtualios erdvės produktų vartojimo gausa. Tiek kinematografijai, tiek virtualiems produktams būdinga manipuliuoti žmogaus patirtimi, kasdienybės ritmo pajautimu, kelti ir aktualizuoti vidines, labai autentiškas bei masiškai pasireiškiančias humanistinio pobūdžio dramas. Manipuliacija šiomis, kartais net labai asmeninėmis dramomis bei jų reflektavimo kino filmuose strategijomis kino filmo žiūrovą verčia ne tik dvejoti realybės tikrumu, bet ir įsitraukti į ekrane vaizduojamą renginį; t. y. vaizdą pajusti tarsi savo vidinei, asmeninei dramai būdingą atspindį. Šiuo atveju imersija yra psichologinis vartotojo įsitraukimas į reginį. Imersijos klausimas labiau liečia ne kino filmo formos aspektą, bet kūrinio vartotojo emocinę patirtį. Žiūrovui suteikiama galimybė susitikti su savo praeities ženklų atvaizdais, identifikuotis su reginiu, iliuzionistiškai išgyventi narcizo svajonės išsipildymą atverti neregimuosius emociškai paveikius kūrinio klodus ir patirti susvetimėjimą su savo realia erdve ir laiku. Negatyvus veidrodžio efekto regresas verčia nepasitikėti realybe ir prieš ją maištauti, progresyvus verčia atrasti realybę iš naujo, ją permąstyti ir papildyti naujomis teigiamomis vertėmis. Straipsnyje kino imersijos analizė yra grindžiama J. Lacano veidrodžio atspindžio teorija.
ENThe scholarly article deals with the cinema immersion phenomenon. Analysis is based on the mirror reflection theory by J. Lacan. The author distinguishes and defines the relationship between the mirror reflection theory and cinema immersion; reveals the process of functioning of media deconstruction which is characteristic to cinema immersion, as well as the relation of this process to contemporary postcinema.
