The Space of the Jewish town in Zalman Shneur's poem "Villna”

LTStraipsnyje analizuojama Zalman’o Shneur’o (1887-1959) poema „Villna“ (Berlynas, 1917) didžiąja dalimi remiasi paties autoriaus prisiminimais. Poema konstruojama nuolatinio perėjimo ir kontrasto principu: poetizuojama praeitis priešinama tragiškai realybei, tradicija – naujoms srovėms, dvasiniai poreikiai – kasdieniams rūpesčiams, didingumas – skurdui, svetimas – savui. Pagrindinis kompozicinis-stilistinis principas yra žydų ir kitos tautybės asmenų susidūrimas. Autorius į lygią gretą pastato dvi šventenybes: vieną, kaip garbinimo objektą (Katalikų Bažnyčią) ir kitą, kaip viso gyvenimo kūrybinę išdavą (spaudą, t. y. knygą). Spaustuvės mašinų ritmas, kaip žydų miesto širdies plakimo metafora tampa konceptualiuoju poemos centru. Atgyjančios Mozės statulos motyvas iškyla iš miesto erdvės teatrališkumo, architektūrinio ir skulptūrinio barokinio miesto klimato. Topografiškai išsidėstęs kaip amfiteatras, juosiantis sceną, miestas autoriaus regimybėje tampa draminio spektaklio žiūrovu. Iškyla pavogtos nuosavybės tema, nagrinėjama ir kituose Snheur’o kūriniuose. Poema atskleidžia ypatingą Vilniaus poetikos prigimtį: kuriamos įvairios topografinės schemos tarp svarbiausių ir periferinių miesto erdvės elementų, kurią užpildo skirtingų kultūrų kalbos. Nepaisant visų poemos projekcijų, vedančių į absoliutųjį miesto archetipą (Jeruzalę), poemoje iškyla Vilnius, bet ne kaip konkreti vieta, kurią autorius aprašo konkrečioje istorinėje situacijoje, o kaip sudėtingas ir prieštaringas jo paties gyvenimo poetinis vaizdinys, nors artistiniu užmoju siekiama atkurti žydiškąją miesto dvasią.

ENThe poem was written by Zalman Shneur (1887-1959) in Berlin after World War I, in 1917, and is partly based on the recollections of the author himself, who lived and worked in the city in 1904-06. The poem is based on constant transitions and contrasts: the poetic mood of the past versus its tragic essence, tradition versus new trends, elevated spiritual interests versus everyday concerns, grandeur versus poverty, and finally, the alien versus the own. The contrasts are taken to an intersecting space, whose parts are opposite to each other and even transformed (for example, a hot and sunny country, the native soil and a swamp, dusk, dullness of an alien country, the galut). The main compositional-stylistic principle is that of the collision of the non-Jewish and the Judaic. Shneur juxtaposes two Sanctities: one as an object of worship (the Catholic church), and the other as an object of constant lifetime creativity (typography, i.e. the book). The image of the rhythm of the working typography as the rhythm of the heart of a Jewish city has become the conceptual centre of the poem. The motive of a resuscitating statue (Moses) emerges from the theatricality of the city space, from the architectural and sculptural intensity of the predominantly baroque city. Topographically situated like an amphitheatre around the "stage", the city presents itself as a spectator of the "spectacle" that looks dramatic to the author.Here emerges the theme of "stolen property", which is characteristic of other works by Snheur as well. Shneur's poem reflects the peculiar nature of the poetics of Vilna: the presence of various topographic schemes in the relationship between the primary and secondary elements of the city space, which is stipulated by the presence of various cultural languages. Despite all projections to the archetype of the city (Jerusalem), it is Vilna, and not the city in general, that Shneur captured at a certain historical moment and simultaneously in all historical time. This complicated and controversial space contributes to the unity of the poetic image of this world, while artistic conventionality serves to recreate the Jewish soul of the city.