Saulės figūros reikšmė Antano Škėmos kūryboje

LTStraipsnyje aptariama vienos svarbiausių mitologinių ir poetinių figūrų – saulės – reikšmė Antano Škėmos kūryboje. Iš kūrinių analizės aiškėja, kad saulės figūros pozityvus ar negatyvus vertinimas koreliuoja su opozicija sava vs svetima. Kuo labiau veikėjai tolsta nuo savo žemės, tuo daugiau neigiamo krūvio įgauna saulės figūra. Saulė simboliškai atstovauja aukščiausioms vertybėms, tikrajai būčiai tuose Škėmos kūrybos fragmentuose, kuriuose vaizduojama Lietuva ar prisimenama lietuviška, kirgiziška, ukrainietiška kūrinių veikėjų gimtinė. „Saulėtų dienų“ veikėjams svetima teritorija tampa simboline erdve, kurioje vertybės patiria krachą, saulė degraduoja nuo Dievo nuorodos iki pragaro simbolio. Amerikos didmiestyje gyvenantys juodaodžiai valkatos vaizduojami akcentuojant jų fiziologinių veiksmų ir saulės ironišką ryšį, o pati žemė asocijuoja mirties ir pragaro reikšmes. Infernalinė pasaulėjauta vyrauja tuose Škėmos kūriniuose, kur reiškiamas istorijos absurdo patyrimas ar išsakomas būties šleikštulys ar nusivylimas civilizacija. „Saulėtose dienose“ svarbesnė krizės, ribų per-engimo, apversto pasaulio ir atsisveikinimo su klasikinėmis vertybėmis situacija; saulės figūros įvairovė šiame kūrinyje kaip tik parodo prasmės judėjimą. „Apokaliptinėse variacijose“ modernus civilizacijos gyvenimas po katastrofos prilyginamas šmėkliškai egzistencijai po mirties; absurdo patirtį išreiškia siurrealistinė rašysena ir sakralinių, mitinių įvaizdžių nureikšminimas.

ENThe article aims at revealing the interaction between the figurative level and the deep semantic structure in writings by Antanas Škėma. The figure of the Sun functions in the analysis as an indicator to discover the generative path and the inner logic of discourse. The analysis is mostly concentrated on sequence of novellas Sunny Days (1952), in which Škėma destroyed romantic image of the Sun and created the comprehensive space of meanings ranging from the reference to God to the sign of Inferno. Reconstructing events of his faraway childhood, Škėma depicted them from the nihilistic, tragic perspective that was characteristic of literature of the late twentieth century. The analysis of the novel White Shroud, collection of short stories Celesta, novella Apocalyptic Variations allows to draw the conclusions that meanings of the Sun are associated with a change of space and correspond to the semantics of life and death. The opposition self vs. other proved to be the main principle of the discursive organization. Škėma's late texts were filled with apocalyptic and infernal images to such an extent as his earliest works were related to "Utopian nostalgia". Škėma's role in Lithuanian literature could be described in two ways: the destroyer of myths and the creator of the new ones. The Myth of the Sun's Hunter is postulated as Škėma's personal myth.