Kazio Puidos kritikos esė "Mūsų dainiai"

• Kazys Puida’s Critical Essay Our Bards
• Critical essay "Our Skalds" by Kazys Puida

LTKazio Puidos „Mūsų dainiai“ – 1913 m. Čikagoje išleista eseistinių straipsnių rinktinė apie XIX a. lietuvių poetus. Tai europinę vėžę štrichuojantis kitokio vertybinio santykio su XIX a. poezija faktas XX a. kritikoje lietuvių kalba: nuobodžios analizės ir sauso „metafizinių“ teorijų medžio nesišalinąs balsas, susirūpinęs viršscientistine hermeneutinio individualizmo krypties bei paieškų išpažinimo Lietuvoje linkme. Poškos, Strazdo, Baranausko – šių XIX a. dainių palikimuose Puida ieško istorinės galimybės kaip individuacijos pėdsako, šuolio-šanso juos reprezentuojančiuose kūriniuose, susiliejusiuose su lemtingu epochos patyrimu, idant solidžiau būtų suvokta pati „psichinė būtybė“ ir drauge laiko įtėkmių paslaptys, dažnai aplinkiniu keliu atpažinusios save joje. Tai froidistinis kontūras Puidos šopenhaueriškos kilmės hermeneutikoje, dar labiau išplėtotas ir drauge konkrečią dainiaus visumą konceptualiau apibrėžti pabandomas skyrelyje apie Antaną Vienažindį. Puidos apibūdinimuose apie mūsų dainius vyrauja XIX a. realybę indeterminuojančios linijos, kreipusios lietuviškąjį galvojimą patriotizmo istorijų ir kūrybos intuityvizmo inskripcijų linkme. Svetimas, politiškai traumuotas masių liaudiškumas čia talpinamas į neagresyvius meninio idealizmo, tamsokos subjekto psichikos kaip numanomo eroso nepakankamumą implikuojančius pretekstus. Laikotarpio Vakarų hieroglifų šešėlis Puidos kritikoje krenta iš vidaus smelkdamasis, XIX a. dainius interpretuoja pakylėtąja, iš visų retežių vaduojančia, kūrybos intuityvizmo galia. Estetiniu intelektualizmu kiek prislopintomis emocijomis Puida tautiečius mokė į „bendrapasaulinį idealą“ nukreiptos literatūrinės kūrybos atpažinimo kalbos.Reikšminiai žodžiai: Kritika; Interpretacija; Individualizacija; Tautinis atgimimas; Hermeneutika; Esė.

ENKazys Puida’s Our Bards was a collection of essay articles about Lithuanian poets of the 19th century published in Chicago in 1913. This is fact of a different value ratio with the poetry of the 19th century marking the European gauge in the 20th century criticism in the Lithuanian language: the voice not avoiding boring analysis and dry tree of “metaphysical” theories concerned about the superscientific direction of hermeneutic individualism and manifestations of search in Lithuania. In the bard legacies of Poška, Strazdas, Baranauskas, Puida searches for opportunity as a trace of individuation, for a chance in the works representing them blurred with fatal experience of the epoch. This is a Freudistic outline in Puida’s hermeneutics of Schopenhauer origins is elaborated on giving a more conceptual definition to the specific entirety of a bard in the chapter on Antanas Vienažindis. Puida’s descriptions of our bards are dominated by the lines determining the 19th century reality which directed the Lithuanian thinking towards inscriptions of patriotism stories and creative intuitivism. Strange and politically injured mass nationalism here is accommodated in non-aggressive pretexts implying inadequacy of artistic idealism and dark mental state of the individual as implied Eros. By emotions slightly suppressed by aesthetic intellectualism Puida taught his compatriots the language of recognition of literary creative work directed towards the “global ideal”.