Anthropology and ecotourism in European wetlands: Bubbles, babies and bathwater

LTŠiuolaikinės antropologijos studijos dažnai kelia ekoturizmo paplitimo klausimus. Linkstama manyti, kad terminas „ekoturizmas“ šiuo metu tampa beprasmis, kadangi į jį patenkantys turizmo elementai yra pernelyg skirtingi, kad būtų suvienyti vienu terminu. Tačiau straipsnio autorius su tokiu požiūriu nesutinka. Straipsnyje atlikus nuodugnius trijų valstybių – Lietuvos, Rumunijos ir Graikijos – pelkingų vietovių ekoturizmo padėties vertinimus, siekiama nustatyti ekoturizmo elementus, pobūdį, reikšmingumą. Siekiama nustatyti, kaip tarpusavyje derinami skirtingi ekoturizmo aspektai, vietos gyventojų bei turistų poreikiai. Straipsnio autorius išskiria tris ekoturizmo rūšis: paprastąjį ekoturizmą, nuoseklų ekoturizmą bei palaikantį ekoturizmą. Kiekvienos iš šių turizmo rūšių buvimą nulemia aplinkos, turisto ir vietinių gyventojų elgesys ir nuostatos dviem aspektais – gamtos išsaugojimu ir tausojimu bei ekonominės gerovės siekimo. Geruoju ekoturizmo pavyzdžiu turėtų būti laikomas toks turizmas, kuris reiškia atsakingą buvimą natūralioje aplinkoje, jos nepažeidžiant, bet puoselėjant, ir prisideda prie vietos gyventojų ekonominės gerovės skatinimo. Toks atsakingas turizmas yra labiausiai pageidaujamas tarp turizmo paslaugas teikiančių vietos gyventojų. Galima teigti, kad vietos gyventojų nuostatos yra nukreiptos ne tik į pelno gavimą (labiausiai vertinami ilgalaikiai svečiai), bet ir natūralios aplinkos išsaugojimą (palankiau vertinami kultūringi, draugiškai aplinkai nusiteikę svečiai).

ENRecent literature, particularly in social anthropology, has focused on 'bursting the bubble' of ecotourism, arguing that it has become a meaningless umbrella term for too many practices that are essentially 'irresponsible' in their nature. This article proposes that, although scepticism is entirely appropriate, such arguments cannot be allowed to negate the value of ecotourism entirely. Based on research conducted in three European wetlands of marginal economic status in Greece, Lithuania and Romania, this article proposes a typology of models - of ecotourism, sustainable tourism, and responsible tourism - that helps to differentiate 'practice' from 'good practice'. The research highlights the importance of local people's discourse on ecotourism, which in this case was seen not only as an economic activity but as an aspirational moral virtue concerned with tidiness and maintaining the beauty of nature. Anthropology for ecotourism, which takes local people's views and opinions into account in the search for appropriate forms of tourism development that can transform people's lives and environments for the better, is as important as the anthropology of ecotourism.