Vision de la Lituanie dans les "Symphonies" d'Oscar Milosz

LTLietuvos vizija iškyla keturiuose Oskaro Milašiaus rinkinio "Eilėraščiai" (Poèmes, 1915) tekstuose: "Rugsėjo simfonijoje", "Lapkričio simfonijoje", "Nebaigtojoje simfonijoje" ir eilėraštyje "Nemiga". Visus juos galima laikyti homogeniškos estetinės struktūros variantais. Simfonijų cikle gimtinė Šiaurė supriešinama su Pietų pakrantėmis ir kitomis vietovėmis kaip utopinė erdvė heterotopinei erdvei. Utopinei erdvei priklauso sodo ir namų figūros. Namams priskiriamas laiko matmuo. Matomi "pro vaikystės kristalą", jie yra kartų sambūvio vieta. Namų prietema sustingdo laiką, suaktyvina klausos ir uoslės pojūčius. Skambančiai prarastos vaikystės erdvei priešinama nebyli svetimoji erdvė. Sulėtėjęs laikas įsikūnija pasaulio skleidžiamuose kvapuose: euforiškuose arba disforiškuose. Tamsos ir šviesos, tylos ir garso kategorijos koreliuoja su pagrindinių gamtos elementų -- vandens ir ugnies -- priešprieša. Prieštaravimo santykiai sieja tyrą vandenį, įkūnijantį /Gyvenimą/ ir drumstą stovintį vandenį, atitinkantį /Ne-Gyvenimą/. Ryškiai spindinti ugnis reiškia /Mirtį/, o švelniai švytinti /Ne-Mirtį/. Sudvejinami ir kiti du pagrindiniai elementai: gyvastingoji /Ne-Mirties/ žemė ir /Mirties/ -- kapinynų, griuvėsių -- žemė, /Gyvenimą/ reiškiantis gaivinantis vėjas (= oras) ir /Ne-Gyvenimo/ mirties vėjas. Milašiaus "Simfonijos" paneigia sveiko proto pasaulį, kuriame nėra vietos paslapčiai. Atmetus akivaizdžias tiesas, kuriamas išsvajotas kintančių reikšmių pasaulis. Lietuva čia nustoja buvusi paprasta geografine realybe ir tampa estetine vertybe.

ENThe vision of Lithuania arises in the following four texts of the collection “Poėmes” (1915) by Oscar Milosz: "Rugsėjo Simfonija" (“September Symphony”), "Lapkričio Simfonija" (“November Symphony”), "Nebaigtoji Simfonija" (“Unfinished Symphony”) and "Nemiga" (“Insomnia”). All of the said poems could be considered versions of a homogenious esthetical structure. In the symphonies’ cycle the native North is contrasted with the Southern coasts and other locations as the utopian space for a heterotopian space. The figures of the garden and home belong to the utopian space. The measurement of time belongs to home. When viewed through the “crystal of childhood” the said aspects jointly become the location of coexistence. The twilight of home freezes time and activates the senses of hearing and smell. The silent foreign space is contrasted to the sounding space of the lost childhood. The slowed-down time is embodied in the smells of the world: euphoric and dysphoric. The categories of light and dark, sound and silence, correlate with the main contrast between the main elements of nature, i. e. fire and water. The relations of contrast relate the pure water, which embodies life and muddy still waters, which embody “no-life”. The brightly shining fire means “death” and not brightly shining fire means “no-death”. Other two main elements: the living earth (i. e. “no-death”) and the earth of cemeteries and graveyards (“death”) are also contrasted, as well as the refreshing wind (i. e. air), which means “life” and the wind of death. Milosz’s “Symphonies” deny the world of the common sense, which is devoid of a place for secret. Upon refusing the obvious truths, an imaginary world of changing meanings is created and Lithuania ceases to be a simple geographic reality and becomes an aesthetical value.