Krikščioniškieji Jono Aisčio lyrikos motyvai

LTStraipsnyje atskleidžiami krikščioniškieji Jono Aisčio pasaulėvokos aspektai. Esama eilėraščių, kuriuose poetizuojama, poetiškai perfrazuojama individualaus „aš“ ir tautinės bendruomenės religinė patirtis. Jono Aisčio eilėraščiai „perskaito“ krikščionybės tekstą, įrašydami į jį individualaus subjekto ir tautos patirtį. Karo ir pokario eilėraščiuose, reflektuojančiuose tautos istorines negandas, pilietinės pareigos sąmonė tarytum įšešėlina poetinę žaismę, nors pastarosios apraiškų matyti ir juose. Kitą J. Aisčio eilėraščių krikščioniškaisiais motyvais pluoštą ženklintų literatūrinės tikrovės sąmonės dominantė. J. Aisčio lyrikos pasaulėvaizdžiui svarbūs krikščioniškųjų viduramžių vaizduotės ženklai, paties poeto traktuotė kaip „kaukė“, žaismas. Jo poezijos pasaulyje matome riterį Parsifalį ir jo damą, lyrinio pasakotojo traktuojamą su neoromantiniu skepsiu. Viduramžių literatūros personažai suvokiami kaip archetipiniai, nurodantys bendrąsias egzistencines situacijas. Tokia religinės patirties poetika primena Sokrato sampratą apie analogijos prigimtį: tai, kas pasakoma, nėra visiškai tai, kas norima pasakyti, tačiau susiję su tuo, kas norima pasakyti. J. Aisčio poezija reflektuoja pati save, pastangą nusakyti nenusakomą metafizinę pajautą. Įtaigiausi J. Aisčio religiniai eilėraščiai nėra religinės patirties kopijavimas, o jos apibendrinimas, įvertinimas, aiškinimas, autoriaus metanaratyviškai suokiamas kaip iš žodžių padaryta tikrovė, patirties nuoroda.Reikšminiai žodžiai: Lietuvių išeivijos literatūra; Lithuanian exile literature; Jonas Aistis.

ENThe study looks at aspects of Jonas Aistis’ Christian world view. There are poems of his in which the religious experience of the national community is poetically paraphrased as something personal from the individual “I”. Jonas Aistis poems ‘re-read’ the Christian text, writing it into the experience of the individual and the nation. In his poems of the war and immediate post-war period, which reflect the historical vicissitudes experienced by the nation, a sense of civic duty somewhat overshadows any sense of poetic playfulness, although play is not totally absent from them. Many pages of J. Aistis’ poetry are dominated by Christian motifs through a sense of literary realism. In the lyrical world view of J. Aistis, symbols of mediaeval Christian images are important, and the poet’s game of treating them as a mask. In the world of his poetry we see the knight Parsifal and his lady treated in the narrative lyric with a certain neo-romantic skepsis. The mediaeval literary characters are conceived of as archetypical, illustrating common facets of human existence. Such religious poetics reminds us of the Socratic understanding of the nature of analogy: what analogies say is not quite that which one wished to say, but it is related to that which one wanted to say. J. Aistis’ poetry reflects on itself, on its attempt to speak the unspeakable in terms of metaphysical feeling. The most effective religious poems of J. Aistis do not just copy religious experience, rather they summarise it, evaluate it and explain it, meta-narratively proclaimed by the poet like truth forged from words, a pointer to experience.