Смерть как проблема жизни: Юрий Лотман, Роландас Павилёнис, Александр Пятигорский
LT[...] Mirtis čia suvokiama ne turinio (pomirtinio gyvenimo perspektyvos) prasme, o kaip formalus objektas–ženklas (R. Pavilionis), kuris išsiskiria žmogų supančioje aplinkoje ir kurio neįmanoma nepaisyti, kai gyveni, mąstai ir kuri. Mirties simbolis, būdamas neskaidrus, nepermatomas, neaprašomas iš fenomenologinės paties subjekto pozicijos, skirtingai įprasmina gyvenimą ir tekstus. Gyvenime mirtis suvokiama kaip fatališkas, neišvengiamas ir nebegrąžinamai panardinantis žmogų į nebūtį reiškinys (į religinius kontekstus nagrinėjamuose darbuose neatsižvelgiama). Literatūros kūrinyje mirties akivaizdoje, pasak J. Lotmano, atsiveria galimybės suteikti personažui įvairių pasirinkimų, todėl itin svarbios tampa kūrinių pradžios ir pabaigos. [...] A. Piatigorskis išėjimą pasitikti mirties įvardija kaip pažintinio pokalbio nutraukimą, pasinėrimą į autorefleksiją, žmogiškojo statuso kitų akyse praradimą. Nustodamas būti žmogumi, subjektas tampa asmeniniu įvardžiu – „aš“. Tas „aš“ autorefleksijos dėka tampa išoriniu stebėtoju, liudininku. [...] R. Pavilionis kelia asmens, „aš“ tapatumo problemą, gilinasi į „aš“ ar aš prasmę ir prieina išvadą, kad jokio vientiso „aš“ ar aš tiesiog nėra, o yra skirtingi semantiniai ir fiziniai subjektai, kurie ir sudaro individą. [...] Kai į nebūtį išeina, „aš“, vėl gimsta žmogus, kurį prisimename arba užmirštame. Yra dar ir kita alternatyva – gyventi taip, kaip gyvenama romane, tuomet autorius gali suteikti personažui dar vieną galimybę (o gal ir ne vieną) ištaisyti klaidas ir išeiti ramiam.
ENThe death is not understood from the point of content (the perspectives of the post-mortem life), it is understood as an object-sign (R.Pavilionis) which is recognized in the environment of people and cannot be unregarded while living, thinking and creating. The symbol of death is not clear and transparent, it cannot be described with regard to phenomenological position of an object and gives different senses to life and texts. In life, the death is understood as a fatalistic, unavoidable and irrevocable phenomenon that takes the human being into non-existence (the religious contexts in the analysed works are not taken in consideration). According to Lotman, in the work of literature at the presence of death a variety of possibilities to give a character a freedom to choose appears, therefore the beginning and end of a work is very important. According to Piatigorsky, the meeting of death is like a termination of a cognitive conversation, auto-reflection and the loss of human status in the eyes of others. When an object quits being a human, it becomes the personal pronoun “I”. By means of auto-reflection the “I” becomes the outside observer, witness. Pavilionis raises the “I” identity problem, questions the “I” or I meaning, and makes a conclusion that there is no any solid “I” or I, there are only separate semantic and physic objects that mane an individual. When the “I” passes to the non-existence, a human being appears that is either remembered or forgot. There is another alternative to live in the way the life goes on in novels; then the author is capable to give a character one more (or even more) possibility to correct the mistakes and fade away peacefully.
