Aprašymas romane: Broniaus Radzevičiaus "Priešaušrio vieškeliai"

LTBroniaus Radzevičiaus romanas „Priešaušio vieškeliai (I dalis – 1979, II dalis – 1985) turbūt kaip joks kitas lietuvių romanas atspindi esminį šiam žanrui ekspansyvumą kitų, nebūtinai literatūrinių, žanrų sąskaita, jo paradoksaliai laisvą, arba plastišką, išraišką ir turinį – tai, ką vieni apibūdina nevengdami tam tikro patoso (Michailas Bachtinas), kiti – šiek tiek paironizuodami (Marche Robert). Atidžiau analizuojant „poetinę“ šio romano pusę, kūrinys atsiskleidžia kaip būsenų seka – kaip vidiniai herojaus virsmai, galimi apibūdinti kaip tam tikrų jo laikysenų ir vertybių kaita. B. Radzevičiaus romane savaime sureikšminama kognityvinė atliktis: subjektas Juozas Daukintis įgyja galėjimą ir norėjimą rašyti. Tuo būdu kūrinyje pasitelkiamos ne tik kitos kognityvinės, bet ir pragmatinės atliktys minėtam vyksmui atskleisti. Atitinkamai straipsnyje tiriama ir stebėtojo romane evoliucija. Aprašymas apsibrėžiamas kaip bet kuris noologinis pasakymas ir, išlaikant klasikinės retorikos skirtį, jis priešinamas pasakojimui kaip pragmatiniam pasakymui. Aprašymas „Priešaušrio vieškeliuose“ yra ne tik stebimo objekto aprašymas, bet ir pasakojimas apie perceptyvią stebėtojo veiklą, jo įspūdžių analizavimas. Stebėtojas naratoriaus dėka apibūdina ne tiek išorę, kiek savo paties vidinę būseną, pajautas, dirgsnius. Romanas iš esmės priešinasi mimetiniam (realistiniam) vaizdui, epinio romano perspektyvai (nepastebimam „jis“). Išorinio (pragmatinio) veiksmo stygių visada atstoja vidinis (noologinis) įvykis.

ENA novel by Bronius Radzevičius “Priešaušio vieškeliai” [Highroads Before Dawn] (Part I, 1979; Part II, 1985) more than any other novel by a Lithuanian author reflects the expansive nature of this genre at the expense of other, not necessarily literary, genres, its paradoxically free, or plastic, expression and content, something that some authors describe with a degree of pathos (Mikhail Bakhtin) and others with a degree of irony (Marche Robert). A closer analysis of the “poetic” side of the novel reveals the novel as a sequence of states – as inner transformations of the lead character that could be characterised as change in his certain attitudes and values. B.Radzevičius’ novel in itself gives meaning to cognitive accomplishment: the subject, Juozas Dauktinis, acquires the ability and desire to write. This way the novel employs not just other cognitive but also pragmatic accomplishments to reveal the said action. The article explores the evolution of the observer in the novel accordingly. A description is defined as any noological saying and while maintaining differentiation of the classical art of rhetoric is juxtapositioned with the narrative as a pragmatic saying. Description in “Priešaušrio vieškeliai” is not just a description of the object of observation but also a narrative about the perceptive activity of the observer, analysis of their impressions. Thanks to the narrator the observer describes not just the appearance but also inner state, feelings, and nerves. The novel essentially opposes the mimetic (realistic) image, perspective of an epic (the imperceptible “he”). The lack of external (pragmatic) action is always compensated by an inner (noological) event.