Leksikologijos pradmenų tapatybės beieškant

LTStraipsnio tikslas – platesniame kalbos teorijos plėtros kontekste ieškoti leksikologinės minties pirmavaizdžio ir jo tolesnės raidos pradmenų, iš kurių per šimtmečius susiformavo savarankiška kalbos mokslo šaka – leksikologija. Dabartinė leksikologija nėra vientisas mokslas tiek paties tyrimo objekto, tiek ir tyrimo tikslų ar/ir metodų atžvilgiu. Šalia tradicinės problematikos – leksinės semantikos (semasiologijos) – tyrinėjami bendriniai ir tikriniai vardai (onomasiologija), terminai, leksikos vartosena. Šiandien leksikologija suprantama kaip kalbos mokslo šaka, mokslas apie žodį ir žodiją (leksiką, žodyną). Nemaža dabar vartojamų leksikologijos terminų yra kilę iš graikų kalbos: jau Parmenidas kalbėjo apie vardus, kuriais žmonės žymi daiktus; Heraklitas teigė, kad tarp daikto ir jo pavadinimo yra vidinis organinis ryšys; Demokrito aiškinimuose galima įžvelgti leksinės semantikos santykių užuomazgas; sofistai laikytini sinonimikos kūrėjais; Aristotelis suformulavo žodžio daugiareikšmiškumo sampratą; stoikai aiškino santykį tarp daikto turinio ir jo kalbinės raiškos (semiotika), iškėlė kitas leksikos sąvokas: dialektizmą, barbarizmą. Lingvistinės minties postūmį ženklina prancūzų vienuolių Arno ir Lanslo 1660 m. sukurta universalioji gramatika. Etapinis žingsnis – semasiologijos, kaip savarankiškos mokslo šakos, susiformavimas XIX a., jos kūrėjas – vokiečių filologas Kristijonas Karlas Reisigas. 1903 m. kalbotyros statusą įvertino ir leksikologijos, kaip mokslo apie žodį apskritai, vietą aptarė Janas Boduenas de Kurtenė.

ENThe aim of the article is to look for the primary lexicologic image and the rudiments of its development, which were the base for the formation of an independent science – lexicology, in the wider context of language theory. The nowadays lexicology is not a solid science from the point of the subject and the aims and/or methods of the research. Together with the traditional topic which is lexical semantics (semasiology), the common nouns and proper nouns (onomasiology), terms and the use of lexis is analysed. Today lexicology is understood as a science of language, the science about the word and lexis (vocabulary). Many terms that are used nowadays are of Greek origin: Parmenides had been talking about names that are given to things by people; Heraclitus stated that there was an organic relationship between a thing and its name; the rudiments of semantic relationships can be noticed in explanations of Democritus; sophists are considered to be the fathers of synonymy; Aristotel had formed the concept of polysemy; stoics explained the relationship between the content and expression means (semiotics) of a thing and revealed other concepts of lexis: dialectics and barbarism. The universal grammar created by French monks in 1660 signifies the development of the linguistic thought. Semasiology as an independent science was formed in the 19th c., its founding father is Karl Christian Reisig, a German philologist. In 1903 Jan Baudouin de Courtenay evaluated the status of linguistics and lexicology as a science about the word in a general sense.