Icchoko Mero prozos žanrinės modifikacijos

LTStraipsnio tikslas – atskleisti žinomo lietuvių rašytojo, dabar gyvenančio Izraelyje, romanų struktūros, ypač komunikacinių aspektų savitumą. Meras į lietuvių prozą įvedė labai sugestyvų pasakojimo būdą, pagrįsta moderniškomis, subjektyvistinėmis naratyvo priemonėmis ir lyrine-baladine intonacija. Išsamiau analizuojami būdingiausi, originaliais diskursais ir semantika labiausiai išsiskiriantys du kūriniai – „Lygiosios trunka akimirką“ (1963) ir „Striptizas“ (1976). Romano modelį Meras modifikuoja, panaudodamas kuo įvairiausias kalbos priemonių galimybes, taip pat – pakaitomis taikomus epinius, dramatinius bei lyrinius diskursus. Greta intelektualinės introspekcijos, kūriniuose labai svarbi tampa empatijos (emphasis) būsena ir atsivėrimo į kitą (E. Levinas idėjų prasme) siekimas. Autorius komunikuoja su adresatu įvairiais lygmenimis, pasakojimas tokiu būdu atlieka ir autoterapinę funkciją. Daroma išvada: komunikacines Mero romanų modifikacijas, jų savitumą ir žanrinį sinkretizmą (genres mixtes) labiausiai lemia individualios autoriaus nuostatos bei šių romanų topika: 1) simboliais ir mitologemomis vaizduojama žydų geto pasaulis II-ojo pasaulinio karo metu, holokausto tema bei 2) į dvasinę krizę patekusio menininko pasąmonės būsenos susvetimėjusiams šiuolaikiniame pasaulyje. Straipsnyje taip pat glaustai aptariama šių populiarių romanų interpretacija literatūrologijos ir kritikos veikaluose. [Iš leidinio]

ENThe aim of the article is to reveal the unique nature of the novel structure – especially their communicative features – in writings of a famous Lithuanian writer, now residing in Israel. Meras introduced into the Lithuanian prose a very suggestive manner of narration, based on modern, subjectivist narrative tools and lyric/ballad-like intonation. The author analyzes in more detail two of the most typical works, standing out for original discourses and semantics: “Lygiosios trunka akimirką” [A tie lasts an eye-blink] (1963) and “Striptizas” [The striptease] (1976). Meras modifies the model of a novel by employing possibilities posed by a range of diverse language tools, also, by intermittently applying epic, dramatic, and lyrical discourses. Next to intellectual introspection, the works come to exhibit a very important state of empathy (emphasis) and aspiration to open up into the other (to peruse E. Levinas’ terminology). The author communicates with the addressee on various levels; in this respect the story also performs an auto-therapeutic function. The conclusion is drawn that communicative modifications of Meras’ novels, their unique character and syncretic genre (genres mixtes) are largely determined by the author’s individual disposition and the topics of these novels: 1) the world of a Jewish ghetto during the Second World War, depicted in symbols and mythologemes, holocaust topic; and 2) alienation of artist’s consciousness upon entering a spiritual crisis in the contemporary world. The article also shortly discusses interpretations of these popular novels found in literary and critical writings.