Motiejaus Valančiaus didaktinės ir hagiografinės prozos tipologinė giminystė

LTStraipsnyje siekiama parodyti skirtingos prigimties XIX a. tekstų – grožinio ir hagiografinio – tipologinį giminingumą, analizuojant Motiejaus Valančiaus (1801-1875) didaktinius bei hagiografinius veikalus. Ryškiai matoma Valančiaus didaktinių tekstų savybė – tikroviškumo įspūdžio siekimas, nuoseklus veikėjų bei laiko, erdvės parametrų „dokumentavimas“. Tikroviškumo dimensija, autentiškumo įspūdžio siekimas labai aktualus ir hagiografiniuose pasakojimuose. Valančiaus grožinis tekstas remiasi hagiografine patirtimi. Kai kurie kūrinėliai atvirai, beveik paraidžiui kopijuoja hagiografinio teksto kanoną. Kartais Valančiaus hagiografiniai tekstai baigiami kaip didaktiniai apsakymai – moralizuojant, praturtinant kūrinį aktualiomis gaidomis. Ankstyvoji lietuvių proza turi labai daug bendra su hagiografine tradicija. Šventųjų gyvenimo aprašymai parengia valstietį skaitytoją pereiti prie apsakymo – kitokio, meninio, tipo kūrybos. Tik gerai atpažįstamos, kultūriškai prisijaukintos naracijos formos galėjo surasti atsaką tuometinio adresato širdyse. Didaktinės ir hagiografinės prozos tipologinė giminystė yra reglamentuojama visagalio kanono. Bažnyčios kanonizuotų šventųjų gyvenimai aprašomi normatyvinėmis formomis (tiek turinio, tiek raiškos, tiek literatūrinės komunikacijos prasme). Kai kurios kanonų pritaikymo paklaidos (pavyzdžiui, Valančiaus hagiografinių tekstų stilius) tik patvirtina šią visuotinę normatyviškumo taisyklę. Išsamios tekstologinės studijos galėtų atskleisti kanoniškumo fenomeną ir leistų dar plačiau kalbėti apie hagiografinio ir didaktinio teksto tipologinį panašumą.

ENThe aim of the article is to reveal the typological relationship between the two different texts – fiction and hagiography – of the 19th c. by analysing didactic and hagiographic works of Motiejus Valančius (1801–1875). A distinctive characteristic of the didactic texts of Motiejus Valančius is the aim to make realistic impression and consistent “documentation” of characters and the parameters of time and space. Realistic dimension and impression of authenticity is very important in hagiographic narratives as well. The fiction of Valančius is based on hagiography. Some works are obvious copies of hagiographic canon. Sometimes, the hagiographic texts of Valančius end like didactic stories, i.e. moralizing and in this way enriching the text with actual subjects. The early Lithuanian prose has much in common with hagiographic tradition. The stories about lives of saints prepare the peasant-reader to read more complex works – fiction. Only well-known and culturally familiar narratives were able to reach the heart of the contemporary reader. The typological relationship between the didactic and hagiographic prose is determined by the omnipotent canon. The sainted lives of saints are described in narrative forms (in sense of content, expression and literary communication). Some mistakes of canon application (ex., the hagiographic style of Valančius texts) prove the general normative rule. The comprehensive textual studies may reveal the phenomenon of canonicity and typological similarity between hagiographic and dydactic texts.