Provokuojanti knyga apie tarpukarį ir mus
LTRecenzijoje aptariama Valdo Pruskaus monografija „Socialinė katalikybė tarpukario Lietuvoje“ (2001). Šios knygos dėmesio centre – vis dar menkai išanalizuotos bei įvairiais stereotipais apipintos Katalikų Bažnyčios pastangos prisidėti prie naujos visuomenės kūrimo tarpukario Lietuvoje. Pruskus imasi sudėtingos ir provokuojančios užduoties – įvairiapusiškai pristatyti tarpukario Lietuvos mąstytojų idėjas, jų nedailinant, neslepiant kontroversijų, taikant joms to meto Europos intelektualinio gyvenimo standartus. Nors knygos autoriui tik iš dalies pavyko šią užduotį įgyvendinti, tačiau atskiri knygos trūkumai bei ginčytinos vietos neturėtų užgožti vertingų jos aspektų. Pagrindinis kolektyvinis knygos herojus – tai jaunoji katalikų intelektualų karta. Jie toli gražu ne vieninteliai knygos herojai. Daug dėmesio monografijoje skiriama Lietuvos krikščionių demokratų partijai. Neabejotinai didžiausias dėmesys knygoje skiriamas Katalikų Bažnyčiai. Nusakomi jaunųjų katalikų inteligentų santykiai su institucine Katalikų Bažnyčia. Nors knygoje jaunųjų požiūriui į fašizmą bei nacionalsocializmą skirta nemažai vietos, vargu ar monografijoje pavyks atrasti ką nors konceptualiai nauja. Iš esmės tai nėra istorinė knyga. Tiksliau, ne vien istorinė. Iš esmės ši knyga – tai asmeninis autoriaus iššūkis dabartinei visuomenei, išsakytas „jaunosios“ kartos intelektualų, kuriems monografijos autorius akivaizdžiai simpatizuoja, lūpomis.
ENThe review discusses the monograph “Socialinė katalikybė tarpukario Lietuvoje” [Social Catholicism in Interwar Lithuania] by Valdas Pruskus (2001). The book focuses on poorly analysed efforts of the Catholic Church, which have been surrounded with various stereotypes, to contribute to the creation of new society in interwar Lithuania. Pruskus undertakes a complicated and provoking task to comprehensively present the ideas of the thinkers of interwar Lithuania, without embellishing them, without hiding controversies and applying the then European intellectual life standards to them. Although the author of the book only partially managed to fulfil this task, individual drawbacks of the book as well as doubtful instances should not outweigh its valuable aspects. The principal collective character of the book is the young generation of Catholic intellectuals. However, they are not the only characters in the book. The monograph pays considerable attention to the Lithuanian Christian Democrat Party. Major focus is definitely shifted on the Catholic Church. The book describes the relationship of the young Catholic intelligentsia with the institutional Catholic Church. Although the book touches upon the young generation’s attitude towards Fascism and National Socialism, it does not present any new conceptualism. The book is not historical in essence. To be precise, it is not only historical. This book is basically a personal challenge by the author to modern society, as expressed by the “young” generation of intellectuals, with whom the author obviously sympathises.
