"Švietimo dialektika" ir kanonų kritika

LTStraipsnis skirtas kanonų švietime filosofinei analizei. Pabrėžiama, kad kanonais švietimas ne tik turi reprodukuoti šiuolaikinį žinojimą, racionalumą, bet ir sudaryti sąlygas kanonizuotų tiesų įveikai, kritinio proto ir laisvos saviraiškos augimui. Nagrinėjama Frankfurto mokyklos koncepcija, pabrėžiant, kad autonominė galia spręsti, savarankiškumas galimi tik kaip kritiškumas ir laisvė, kaip įvairių susvetimėjimo formų įveika, o gebėjimas priimti sprendimus arba sprendimo galios turėjimas ir jos realizavimas yra apšviesto proto požymis. Akcentuojamas iškart po II Pasaulinio karo, po Holokausto, po Osvencimo racionalios žmonių naikinimo mašinos sukūrimo M. Horkheimerio ir Th. Adomo užduotas klausimas, koks buvo Naujųjų amžių švietimo projekto rezultatas ir kiek žmogus įveikė įvairias susvetimėjimo formas, išsprendė iškeltus klausimus ir pats save kritiškai suvokė. Atskleidžiama, kad šie "Švietimo dialektikos" autoriai siekė parodyti, jog racionalumas yra tiesiogiai susietas su socialine tikrove įvairiomis valdymo ir dominavimo formomis. Pastebima, kad įvairios švietimo sistemos aptarnauja, reprodukuoja šią racionalumo ir sociumo sanpyną ir anapus šių sąryšių negali būti suvoktos, o švietimo sistema palaiko dominuojančius visuomeninius santykius ir pati yra jų poveikio rezultatas. Pabrėžiama, kad švietimas taip pat aktyviai dalyvauja ir kultūros industrijos plėtroje, kuri savo ruožtu ypatingai paveiki žmonių ugdymui. Reziumuojama, kad kultūros industrija yra gerai suderinta intelektualių produktų gamybos sistema ir žmonių priežiūros, jų disciplinavimo institucija.