Феномен "своей античности" в истории Руси и Великого княжества Литовского: к постановке проблемы

LTRusioje valdžia siekė šalyje išlaikyti santykinę „kultūrinę izoliaciją“ ir neleisti joje plisti antikinių (pagonių) filosofų ir poetų traktatams. Daugeliu atvejų valdžiai tai pavyko. Senovės Graikijos literatūra vietos žmones pasiekė tik krikščionybės požiūriu „saugiu“ pavidalu ir neturėjo lemiamos kultūrinės istorinės reikšmės, kaip kad atsitiko Vakarų Europoje Atgimimo epochoje. Rytų slavų žemėse vyko procesas, kurį mes vadiname „savosios antikos“ formavimosi fenomenu. Jo metu Bizantijos pavyzdžiu formavosi vietos kultūriniai vaizdiniai, ryškėjo imperinės kultūrinės ir politinės konkurencijos bruožai, dėl kurių vėliau Maskvos valdovai gavo caro (caesar) titulą ir buvo įsteigta patriarchija. LDK – pagrindinis Maskvos Didžiosios kunigaikštystės konkurentas, nesugebėjo įsiviešpatauti rytinėse slavų žemėse, bet tai padaryti, suprantama, stengėsi. Todėl LDK žemėse XIV a. formavosi „savosios lietuviškos antikos“ fenomenas, paveikęs regiono kultūrinę ir istorinę raidą. Susiklostė specifinis tipas santykių tarp pagonių kunigaikščių ir gyventojų stačiatikių, nes didieji kunigaikščiai reguliavo ir sprendė svarbius bažnyčios raidos klausimus. Dėl to kunigaikščio Algirdo daug susirašinėta su patriarchu Filofejumi, dėl to įsteigta ir tris kartus atkurta Lietuvos metropolija. Atsirado Vilniaus kankinių kultas. Lemiamas veiksnys „savosios antikos“ raidai LDK buvo politinė Gedimino palikuonių valia. Šioji galų gale buvo siekio įsigalėti Rytų slavų žemėse išraiška. Bet savarankišku ir gyvybingu reiškiniu jis netapo dėl Vakarų krikščionybės (katalikų) spaudimo. Be to, po Krėvos unijos (1385) LDK vidaus ir užsienio politika pasikeitė radikaliai.

ENIn Russia, authorities tried to preserve a relative “cultural isolation” and do not allow works of antique (pagan) philosophers and poets to spread. These efforts were usually successful. The literature of Antique Greece reached local people only in the form, which the Christianity considered to be safe for the local people and having no crucial cultural and historical significance. Eastern Slavic lands witnessed a process, which we call the phenomenon of formation of “their own antiquity”. It was the time when local cultural images were forming following the example of Byzantium, features of the imperial cultural and political competition were emerging, which later brought the title of the tsar to Moscow rulers thus establishing patriarchate. The Grand Duchy of Lithuania was the main competitor of the Grand Duchy of Moscow. It did not manage to gain powers in eastern Slavic regions, but it had been trying to do it. Therefore, a phenomenon of the “Lithuanian antiquity” was emerging in the GDL in the 14th c. A specific type of relations between pagan dukes and local Orthodox residents formed. This happened because the grand dukes regulated and solved significant issues in the development of the church. This was also the reason for Algirdas’ durable correspondence with Patriarch Philotheus and the establishment of the Lithuanian Metropole. The cult of martyrs of Vilnius emerged. The political will of Gediminas’ descendants was the crucial factor for the development of “their antiquity” in the GDL. This was a manifestation of the aspirations to establish its powers in the lands of Eastern Slavs. But it never became an independent phenomenon due to the pressure imposed by the Western Christianity.