Liublino unija Ukrainos istoriografijoje

• Lietuvių kalba / Lithuanian
• Lenkų kalba / Polish

LTLiublino unija - įvykis, pastarųjų dviejų šimtmečių Ukrainos istoriografijoje visą laiką siejamas su neigiamomis konotacijomis, kurias nulėmė XVII a. pirmos pusės lenkų ir ukrainiečių konfliktų ekstrapoliavimas į praeitį. Šis negatyvumas nebūdingas ankstesnei ukrainiečių istoriografijai. Lemiamą įtaką XIX a. Ukrainos istoriografijai padarė antilenkiškos nuostatos, kurias ryškiausiai išreiškė istorikas Volodimiras Antonovyčius. Jo darbuose buvo suformuluotas požiūris apie lietuvių politinio dominavimo Rusioje epochą kaip apie priešpriešos ir lietuvių bei rusų nacionalinių „pradų“ atviros kovos laikotarpį. Sovietiniais laikais Ukrainos žemių, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) sudedamosios dalies, istorija buvo ignoruojama arba labai supaprastinama. Tačiau net ir Ukrainai išsikovojus valstybinę nepriklausomybę bei pasikeitus istorinei paradigmai, padėtis iš esmės nesikeitė. Kitaip nei baltarusiai, kurių nacionalinis atgimimas XX a. devintojo ir dešimtojo dešimtmečių sandūroje buvo paremtas LDK palikimu, ukrainiečių tautinio tapatumo kertiniu akmeniu tapo kazokija. Kazokų istorijos tyrinėjimų bumo fone XIV-XVI a. įvykiai profesionalių istorikų yra tarsi ištrinti iš atminties. Specialistų šioje srityje tėra vienetai, bent kiek įsimintinų darbų pasirodo ypač retai. Apibendrinant teigiama, kad ukrainiečių istoriografijoje Lietuvos laikotarpis kartais laikomas visuomenės regreso sinonimu arba ne itin reikšminga grandimi tarp Kijevo Rusios laikotarpio ir XVII a. nacionalinio atgimimo, kai vyko „tikrieji“ Ukrainai svarbūs įvykiai.

ENThe Union of Lublin is an event, which, in the historiography of Ukraine of the last two centuries, has always has negative connotations, which were caused by the extrapolation of the Polish-Ukrainian conflict of the first half of the 17th century to the past. Such a negative attitude is not characteristic to the previous historiography of Ukraine. Anti-Polish attitudes were mostly influenced by historiography of Ukraine of the 19th century. Historian Vladimir Antonovich was the one who expressed them in the clearest manner. His works formed an attitude towards the epoch of Lithuanian political domination in Russia as a period of opposition and the open fights between Lithuanian and Russian national origins. In the Soviet period, the history of Ukrainian lands, as the integral parts of the Grand Duchy of Lithuania, was ignored. However, even after Ukraine regained its independence, and the historical paradigm changed, the situation did not change significantly. Unlike Belarusians, whose national revival of the ninth and the tenth decades of the 20th century was based on the heritage of the Grand Duchy of Lithuania, Cossacks became the stumbling block on the path to the national revival of Ukraine. Events of the 14th–16th centuries were as if deleted from the memory of professional historians during the boom of studies of the history of Cossacks. There are few specialists in this field, and works on this issue emerge very rarely. To summarise, it is stated that the Lithuanian period in the Ukrainian historiography is sometimes considered to be the synonym of regress or a link of minor importance between the period of the Kievan Rus’ and the national revival of the 17th century, when “significant” events for Ukraine took place.