Linguistic science and mystifi cation in Prosper Mérimée’s "Lokis”
LTStraipsnyje pateikiama kontekstinė Prospero Mérimée apysakos „Lokis“ interpretacija iš šiuolaikinės lingvistikos perspektyvos. Autoriaus teigimu, lingvistika, kurios plėtrą galima sieti ir su Darvino veikalu „Rūšių kilmė“ (1859), atskleidžia Mérimée užmojį teksto plotmėje susieti indoeuropiečių kalbų evoliucijos motyvą su regimais kūrinio fabulos elementais – mirtimi, dingimu, protėvių ryšiais, vyro žiaurumu prieš moterį – tokiu būdu sujungiant teksto charakterius ir žiaurius įvykius su iki-istorine, pagoniškąja praeitimi. Straipsnyje autorius demonstruoja apysakos „Lokis“ demistifikacijos kelią perskaitant tekste glūdinčius lingvistinius kodus. Komparatistinės lingvistikos instrumentais paremtą interpretaciją įgalina pačiame tekste esančios intertekstinės nuorodos- paskutinėje teksto pastraipoje vienas kūrinio veikėjų, profesorius Vitembachas, sako kitam, Teodorui, kad jei šis išmanytų lyginamąją indoeuropiečių filologiją, suprastų epigrafą „Miszka su Lokiu/Abu du tokiu“. Šis teiginys, po kuriuo slypi, jog skirtingi žodžiai gali įkūnyti tą patį žvėrį, siūlo apysakos reikšmių perskaitymą kelią. Straipsnyje aptariami lietuvių, ypač žemaičių tarmės, ir sanskrito panašumai, „lokio“ pavadinimai įvairiuose indoeuropiečių kalbose. Brėžiama pagrindinės kūrinio idėjos jungtis su Schleicher‘io, lietuvių kalbos gramatikos autoriaus, mintimi, jog kalba ir gramatika yra natūraliosios žmogaus istorijos dalis. Apysakoje „Lokis“ Mérimée plėtoją ne tik mintį apie kalbų ryšius, bet tai pat ir jų netaisyklingumus, mirtį ir išnykimą, vertimą ir transformaciją, kitimą bėgant laikui.
ENThe article provides a contextual interpretation of Lokis by Prosper Mérimée from perspective of modern linguistics. According to the author, linguistics the development whereof can be related to the work by Darwin “On the Origin of Species” (1859) reveals the intention by Mérimée to relate the motive of evolution of Indo-European languages in the text to the visible elements of the story, incl. death, disappearance, connections to the forefathers, and violence of a man on a woman, thereby connecting characters in the text and cruel events to prehistoric, pagan past. The author of the article demonstrates the road of demystification of Lokis by reading linguistic codes embedded in the text. The interpretation based on instruments of comparative linguistics is made possible by inter-textual references found in the text; as in the last paragraph of the text, a character of the work, prof. Vitembach says to Theodore, that if he was familiar with comparative Indo-European philology, he would understand the epigraph “Miszka su Lokiu/Abu du tokiu”. This statement, meaning that different words can refer to the same beast, suggests way to read meanings in the story. The article discusses similarities of Lithuanian and especially Žemaitija dialect and Sanskrit, and names for bear in different Indo-European languages. The paper draws key links of the work to the idea by Schleicher, author of the Lithuanian grammar, that both language and grammar represent a part of natural human history. The story Lokis by Mérimée develops the idea on connections of languages as well as their inconsistencies, demise and extinction, translation and transformation in the course of time.
