The immigrant experience in Jonas Mekas's diary films: a chronotopic analysis of lost, lost, lost

LTJonas Mekas, 1949 m. emigravęs iš Lietuvos į Jungtines Amerikos Valstijas, tapo lyderiaujančia figūra amerikiečių nepriklausomame kine ir iškiliu filmų dienoraštininku, padedančiu įtvirtinti šią praktiką kaip teisėtą audiovizualinę formą. Šiame straipsnyje autorius tyrinėja jo imigracinę patirtį per nuodugnią jo filmo „Prarastas, prarastas, prarastas“ („Lost, Lost, Lost“, 1976) analizę. Šis filmas sukuria ypatingą atvejį, kuriame užfiksuota kinematografinė imigranto autobiografija, ne tik dėl to, jog jame užfiksuotas dienoraštis, žanras vos vos naudojamas kine, bet ir todėl, kadangi daugiausia pastangų portretuoti imigranto patirtį autobiografiškai filme rodė antros ir trečios kartos imigrantai. Tuo tarpu Jonas Mekas – pirmos kartos imigrantas, filme savo dėmesį fokusuojantis ties akultūracijos procesu. Analizėje pirmiausia nagrinėjama režisieriaus dienoraščio filmavimo praktika, tada analizuojama jo kaip Amerikos imigranto patirtis, kuri atspindėta filme „Prarastas, prarastas, prarastas“, naudojantis chronotopiniu metodu, pasiūlytu Mikhailo Bakhtino literatūros analizei, metodu, kuris naudojamas mokslininkų kino tyrimuose, nors niekada nenaudotas tyrinėti filmams-dienoraščiams. Autorius siekia parodyti, kad M. Bakhtino pasiūlymas suteikia vertingą metodą imigrantų autobiografijų kine analizei, kadangi filmo terpė yra taip susijusi su laiko ir erdvės patirtimi (laikas ir erdvė yra lemiami faktoriai imigranto identiteto konfigūracijoje naujoje šalyje).

ENJonas Mekas having emigrated from Lithuania to the United States in 1949, became a leading figure in the American independent cinema and famous writer of film diaries, helping to set up the practise as legitimate audio-visual form. The author of the article examines his immigration experience through an extensive analysis of his film “Lost, Lost, Lost”, 1976. The said film provides an extraordinary case, recording cinematographic autobiography of an immigrant; not only does it record a diary, which is scarcely used in cinema, but also because immigrants of second and third generation demonstrated most effort to portray experience of an immigrant in autobiographic terms. Jonas Mekas was an immigrant of the first generation, focussing in his film on acculturation process. The analysis primarily examines practise of shooting the diary of the director, then analyses his experience in terms of an American immigrant, as reflects in the film “Lost, Lost, Lost” using chronotopic method; the same was proposed for analysis of literature by Mikhail Bakhtin, and is used in cinematic studies of researchers, although never before used for films-diaries. The author seeks to demonstrate that proposal by M. Bakhtin provides a valuable method for analysis of autobiographies of immigrants in cinema, as the cinematic environment is also related to time and space experience (both time and space are decisive factors in configuration of identity of an immigrant in a new country).

• Celebration and abstraction: the documentary mode of Jonas Mekas's diary films.. Documentary aesthetics in the long 1960s in Eastern Europe and beyond. Leiden ; Boston : Brill, 2023. P. 117-144.
• Videomenas - audiovizualinės kultūros fenomenas. Jaunųjų mokslininkų darbai 2007, 1 (12), 45-50.