Crossing boundaries : memory and trauma
LTSimonas Schama studijoje „Kraštovaizdis ir atmintis“ („Landscape and Memory“) rašė, kad istorija yra randama ne tik tekstuose, bet ir kojų archyvuose. Savo vienuolikoje ilgų kelionių po Lietuvą, kurias pradėjau 1993 metais, aš buvau, panašiai kaip ir kiti, ieškanti savo žydiškų šaknų, šalyje, kurią nemaniau kada nors aplankysianti. Bet mano amerikietiškos kojos nunešė mane atgal į kaimus, kuriuose kažkada gyveno mano šeima. Ir į pačias žudynių vietas, kur jų gyvenimai pasibaigė. Iš pradžių atrodė, kad tik suspaustoje poezijos tyloje tokia patirtis gali rasti savo kalbą. Arba išlikusiųjų liudijimuose, nežiūrint kai kurių istorikų teiginių apie liudijimo nerealumą. Aš pradėjau suprasti, kad tai tas nerealumas, kuriame telpa tai, ką reikėtų išmokti – ypatingai traumuojančių įvykių aprašymo variacijos. Nukeliavus į Lietuvą man teko privilegija susipažinti su tais, kurie išliko, gelbėtojais ir liudininkais, kurie kalbėjo su manimi ir tapo mano draugais. Menas yra ta priemonė, kurios funkcija yra ištirti žmogaus vidinį gyvenimą ir apšviesti jį taip, kad kiti galėtų pajusti jo gilumą, jo šešėlius, jo nusižengimus. Apreiškimai, kurie negali prasiskverbti pro kasdienybės barjerus, kartais gali nutiesti tiltus per dramą, muziką, ar filmą ir tada paruošti vietą iš esmės naujam dialogui su realiu pasauliu. Ypatingų traumų patyrimas holokausto metu yra atminties užkodavimo, saugojimo ir sugrąžinimo sąlyga. Vilties teikia tai, kad ši atmintis, taip pat kaip literatūroje ir menuose, gali nutiesti tiltus į gilesnį supratimą ir padėti pamatą naujo dialogo formai.Reikšminiai žodžiai: Atmintis; Holokaustas; Išgyvenimas; Kūno atmintis; Lietuvos žydai; Trauma; Trauminė atmintis; Body's memory; Holocaust; Lithuanian Jews: Litvaks; Memory; Surviving; Trauma; Traumatic memory.
ENA study on Landscape and Memory by Simonas Schama has written that history is met with not only in texts, but also in the foot archives. In my eleven extensive trips across Lithuania, that I started in 1993 I was much like the others, looking for my Jewish roots in a country that I never expected to see. But still my American feet brought me back to villages, where my family used to live long ago. The also took me to the same places of massacre, where their lives ended. It first seemed to me that only in a compressed silence of the poetry, can this experience talk or in witnesses of survivors, despite statements of some historians, concerning unrealistic testimony. I started to understand that this unreal nature comprising things to learn accounts for variations of description of particularly traumatizing events. On my way back to Lithuania I was privileged to meet those who survived, the saviours and witnesses, who talked to me and we became friends. Art is an instrument allowing examining internal life of individual and to lighten it so that the others can feel its depth, shadows and offences. Revelations, that cannot find their way through barriers of everyday life, sometimes can build bridges across drama, music or film and then prepare a place for completely new dialogue to the real world. Experience of extraordinary traumas during the holocaust is a precondition for encoding, storage and return of memory. What is hopeful that this memory just like in literature and arts can build bridges to better understanding and lay foundations for new dialogue.
