Entry into international society reconceptualised: the case of Russia

LTStraipsnis analizuoja klausimą, kaip įsijungimas į tarptautinę bendruomenę buvo konceptualizuotas, pasiūlo rekonceptualizaciją, kuri padarytų konceptą labiau santykinį, ir šią galimybę iliustruoja vieno atvejo analize. Pirmoje dalyje pristatoma reikšmingų diskusijų už Anglijos mokyklos ribų santrauka. Dėmesys koncentruojamas į tai, kiek įsijungiantieji yra susiję su subjekto pozicijos siuzereno sistemoje, kuri paliekama įsijungus į tarptautinę bendruomenę, atmintimi. Antroje dalyje svarstoma Rusijos valstybių pirmtakių patirtis, dėmesį koncentruojant į Rusijos kunigaikštysčių vietą Aukso Ordos (apie 1240–1500 metus) siuzereninės sistemos viduje. Aš įrodinėju, kad pagrindinės Rusijos laikysenos Europos valstybių atžvilgiu XVI ir XVII amžiaus pradžioje yra lengvai suprantamos naudojantis atminties rakto terminais, būtent vienu, kuris buvo dominuojantis toje valstybėje, kuri pati buvo Mongolų imperijos padarinys. Trečioje dalyje parodoma, kaip Rusijos XVI ir XVIII amžių patirtys patvirtino praeities veikiamos politikos supratimą. Klausimą, kiek dabartinės Rusijos laikysenos tarptautinės bendruomenės viduje dar yra pažymėtos skirtingų draugingumo naratyvų, dar reikia tirti. Tai būtų galima padaryti palyginus Rusijos atvejį su valstybėmis, kurios atėjo iš kitų siuzereninių sistemų. Aš spėju, kad Rusija iš tikrųjų niekada nepamirš to, kad ji buvo siuzereninės sistemos dalis ir kad būtent dėl to ji yra sulaikoma tarptautinės bendruomenės prieigose.

ENThis article addresses how entry into international society has been conceptualised, suggests a reconceptualisation that will make the concept more relational, and illustrates with a case study. Part one attempts a summary of relevant debates without the English School, and directs attention to the importance of how entrants draw on memories of its subject position in the suzerain system that it left as it entered international society. Part two discuses the experiences of Russia’s predecessor polities, with the focus being on the place of Russian principalities within the suzerain system of the Golden Horde (ca. 1240-1500). I argue that Russia’s basic stance towards European polities in the 16th and early 17th centuries is readily understandable in terms of a key memory, namely the one of being dominated by this polity, which was itself an outgrowth of the Mongol empire. Part three demonstrates how the resulting understanding of politics was confirmed by Russian experiences in the 16th and 17th centuries. I suggest that Russia never really let go of its memories of being part of a suzerain system, and that it is therefore still suspended somewhere in the outer tier of international society.