Role of municipalities in water services in Namibia and Lithuania

LTPrieš tapdamos nepriklausomomis 1990 m., tiek Namibija, tiek Lietuva buvo dalimi šalies, valdomos stiprios centrinės vyriausybės. Atgavusios nepriklausomybę, abi šalys didele dalimi decentralizavo savo administracinę struktūrą ir vietiniai valdžios organai įgavo gyvybinį vaidmenį teikti paslaugas piliečiams. Vandens tiekimas yra viena iš pagrindinių vietinės valdžios atsakomybės sričių. Sąlygos, kuriomis savivaldybės tiekia vandenį šiose dviejose šalyse yra gana skirtingos. Lietuva buvo nepriklausoma tarp dviejų pasaulinių karų ir vandens tiekimas buvo savivaldybių atsakomybė, bet perduota valstybinėms vandens kompanijoms Sovietų režimo metu. Namibijoje tik keletas didžiausių miestų turėjo savo vandens tarnybas prieš atgaunant nepriklausomybę, likusia šalies dalimi rūpinosi centralizuotai valdomas Vandens reikalų departamentas. Straipsnyje analizuojama, kaip pavyko įgyvendinti decentralizacijos principą ir ar gerai vietinė valdžia susidoroja su savo užduotimi tiekti vandenį piliečiams. Analizė rodo, kad pasikeitus šalies administracinei struktūrai, reikia laiko, kad ji pradėtų gerai veikti. Pagrindinė to priežastis yra lėtai vykstantys žmonių elgesio pokyčiai, nors jie ir apsimeta, kad prisitaikė prie naujos praktikos. Dar vienas iššūkis yra demokratiškai išrinktos valdžios negerbimas, daugiausia dėl ankstesnio režimo palikimo. Namibijoje dauguma neseniai sukurtų vietinių savivaldybių sunkiai įgyvendina joms priskirtas decentralizuotas užduotis. Lietuvoje pokyčiai vyksta žymiai tolygiau.

ENBefore gaining independence in 1990, both Namibia and Lithuania were part of a country ruled by a strong central government. Since independence, both countries have decentralized their administrative structure to a large degree, and local authorities have assumed a vital role as providers of services to citizens. Public water services are among the key responsibilities of local authorities. The conditions under which municipalities provide water services are quite different in these two countries. Lithuania was independent between the two world wars, and water supply was the responsibility of municipalities but transferred to statewater companies during the Soviet regime. In Namibia, only a few of the largest towns operated their own water services before independence, and the rest of the country was taken care of by the centrally managed Department of Water Affairs. This article examines how well this worthy principle of decentralization has succeeded and how well local authorities have managed in their task to provide water services to the citizens.