Vilnius - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė

• Lietuvių kalba / Lithuanian
• Anglų kalba / English
• Lenkų kalba / Polish

LTMaloniajam skaitytojui pristatomo lo-ojo XVIIIamžiaus studijų tomo pirmoji dalis „Vilnius - politinio gyvenimo centras“ atskleidžia įvairialypį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės - politinio, karinio, teisinio ir dvasinio valstybės centro - gyvenimą. Į Didžiojo Siaurės karo negandas išgyvenusio Vilniaus kasdienybę XVIII a. pradžioje įveda Mindaugo Šapokos tyrimas „Vilniaus miestas praūžus karui ir marui“, kuriame naujų archyvinių šaltinių medžiaga iliustruojamos sostinės visuomenės - įvairių socialinių sluoksnių atstovų - patirtos netektys, o kartu atskleidžiama miesto gyvenimo kasdienybė. XVIII a. vidurio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės gyvenimą per informaciją, užfiksuotą Vilniaus vaivados Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės (170Z-176Z) dienoraštyje, atskleidžia Bernadettos Manys tyrimas. Bajoriškųjų politinių institutų - seimelių - veiklą pristato Roberto Jurgaičio straipsnis, skirtas Vilniaus vaivadijos centrinio pavieto tribunolinio seimelio funkcionavimo peripetijoms. Didikų interesus sostinėje ir Bažnyčios hierarchų politinę veiklą Vilniuje valdant Augustui III pristato Andrejaus Macuko tyrimas „Vilniaus koadjutoriaus Juozapo Stanislovo Sapiegos veikla Vilniuje“, o Domininkas Burba, pasitelkęs archyvinius teismų bylų duomenis, pristato didikų Pacų ir Vilniaus vienuolijų teisminius procesus („Pacų giminės teisminiai procesai su Vilniaus vienuolynais XVIII amžiuje: bylų turinys, tendencijos ir eiga“). Valstybės sostinėje dislokuotos kariuomenės ir miesto valdžios bei miestiečių santykius naujais duomenimis papildo Mariuszo Machynios straipsnis, skirtas Vilniaus įgulai paskutiniojo Abiejų Tautų Respublikos valdovo Stanislovo Augusto epochoje.Antrojoje leidinio dalyje susitelkiama į miesto ir miestiečių raidos problemas, išryškinant tris temos aspektus: miesto finansinį pajėgumą (Mindaugas Klovas), miestiečių santykį su edukacine sistema (Violeta Pansevič) ir Vilniaus miesto visuomenės požiūrį į elgetas bei elgetavimą (Rūta Miškinytė). Vilniaus miesto skolų problematika, aptarta Mindaugo Klovo straipsnyje, leidžia aiškiai įvardyti iždo deficito atsiradimo priežastis, tarp kurių svarbiausia buvo miesto skiriamos lėšos Rusijos kariuomenei išlaikyti. Sostinės kultūrinės kaitos dinamiką atskleidžia Violetos Pansevič atliktas miestiečių testamentų tyrimas. Autorė argumentuotai parodo, kad iki Tautinės edukacinės komisijos įsteigimo Vilniaus miestiečių testamentuose buvo skiriama nedaug dėmesio vaikų edukacijos klausimui. Savo atžalų edukacija rūpinosi tik labiau pasiturintys miestiečiai ir tai nebuvo labai paplitęs reiškinys. Tačiau XVIII a. paskutiniame ketvirtyje prasidėjęs Vilniaus miesto ekonominio gyvenimo atsigavimas ir pirklių bei amatininkų materialinės padėties pagerėjimas, taip pat Tautinės edukacinės komisijos rūpinimasis mokymu ir mokslais, Apšvietos epochos idėjų sklaida turėjo įtakos padidėjusiam Vilniaus miestiečių susirūpinimui savo atžalų ugdymu, o turtingesni pirkliai testamentuose numatydavo gana daug lėšų vaikų edukacijai. Todėl jau XVIII a. pabaigoje Vilniaus miestiečiams buvo svarbu užtikrinti savo atžaloms atitinkamą išsilavinimą, kuris galėjo garantuoti jiems geresnį gyvenimą ateityje. Pokyčius XVIII a. antrosios pusės Vilniaus mieste liudija ir Rūtos Miškinytės atliktas tyrimas. Atskleidusi dvejopą elgetų padėtį Ankstyvųjų naujųjų laikų visuomenėje, autorė parodo, kad elgetų teisinė padėtis Lietuvos sostinėje pasikeitė po 1786 m. Abiejų Tautų Respublikos valdovo Stanislovo Augusto universalo dėl elgetų įgyvendinimo. [...].Trečiojoje teminėje XVIII amžiaus studijų dalyje „Vilnius - kultūros šviesulys“ susitelkiama į Vilniaus kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės švietimo centro istoriją. Aštuonioliktojo šimtmečio Vilniaus mokyklas pristato Janinos Kamińskos straipsnis „Vilniaus mokymo ir lavinimo institucijos XVIII a. antrojoje pusėje“. Ewa Kula gilinasi į buvusių jėzuitų įsitraukimą į reformuotos edukacinės sistemos institucijų veiklą („Vilniaus eksjėzuitai Tautinės edukacinės komisijos tarnyboje“), o Ina Kažuro nauju žvilgsniu pažvelgia į istoriografijoje paplitusį Tautinės edukacinės komisijos laikų Vilniaus universiteto - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausiosios mokyklos - grafinį vaizdą, tapusį irXVIIIamžiaus studijų skiriamąja vinjete. Mokslininkės tyrimas parodo, kad knygos graviūra gali tapti unikaliu Vilniaus universiteto istorijos tyrimų šaltiniu, liudijančiu sumanytų, bet nespėtų įgyvendinti pertvarkymų mastą. Ketvirtojoje leidinio dalyje „Vilniaus vardai ir veidai“ publikuojami du straipsniai, plačiau supažindinantys su dviejų skirtingų sričių atstovų - dailininko ir mokslininko - veikla Vilniuje XVIII a. antrojoje pusėje. Rūta Janonienė atskleidžia iki šiol mažai žinomą dailininko Konstantino Ottosielskio gyvenimo ir kūrybos istoriją („Gimęs Ukrainoje, tapęs vilniečiu: dailininkas Konstantinas Ottosielskis (1739-1809)“), o Paulina Paul gilinasi į botaniko, Vilniaus universiteto gamtos istorijos profesoriaus, kunigo Stanislovo Bonifaco Jundzilo (1761-1847) veiklą rūpinantis Vilniaus universiteto botanikos sodo ir gamtos istorijos kabineto kolekcijų saugojimu ir jų išplėtimu iki aukšto europinio lygio edukacinių ir tyrimų erdvių XVIII a. pabaigos - XIX a. pradžios Vilniuje. („Apšvietos muziejaus samprata mokslinėje ir pedagoginėje kun. Stanislovo Bonifaco Jundzilo veikloje“).