Rašytojo laikysena visuomenėje : žvilgsnis į pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį

RinkinysMokslo publikacijos / Scientific publications
Publikacijos rūšisStraipsnis / Article
KalbaLietuvių kalba / Lithuanian
AntraštėRašytojo laikysena visuomenėje : žvilgsnis į pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį
AutoriaiJakonytė-Kvedarienė, Loreta
LeidinyjeMetai . 2005, Nr. 5-6, p. 102-114
Reikšminiai žodžiai
LTPoeto savimonė; Įkvėpimas; Kolektyvinė tapatybė; Savivoka; Savivaizdis; Grafomanas; Pranašas; Sociokultūriniai pokyčiai; Pilietinis įsipareigojimas; Rašytojų organizacijos
Santrauka / Anotacija

LTŠiame straipsnyje aptariamos pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį išryškėjusios lietuvių rašytojų kultūrinės laikysenos – tokios, kokios jos buvo sukonstruotos pačių literatų viešuose tekstuose ir diskusijose – straipsniuose, pokalbiuose, esė. Tiesiogiai rašytojo profesiją aptariančių tekstų gausa pirmąjį nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį liudija, kiek daug svarstyta siekiant susivokti naujoje situacijoje, derinant ankstesniuosius kultūrinės tapatybės modelius ir naujos laikysenos poreikius, kylančius dėl kintančios socialinės padėties. Matyti, jog politinės ir socialinės permainos suintensyvino ne tik visuomeninės ir pilietinės rašytojo savivokos procesus, bet išjudino ir kultūrinės laikysenos atramas, veikė profesinės bendruomenės egzistavimo formas. Nors matuojant sąmoningumo istorijos masteliu dešimt metų yra trumpas laiko tarpas, vis dėlto XX a. dešimtąjį dešimtmetį galima laikyti intensyvios požiūrių į menininką kaitos laikotarpiu. Sisteminius literatūros pokyčius ženklina ilgai Rytų Europoje vyravusios tradicijos, palaikiusios rašytojo visuomenininko amplua, silpimas. Šią tradiciją laipsniškai keitė Vakarų kultūrinei aplinkai būdingas požiūris: rašytojas – tai „rašto profesionalas“, užsiimantis tik literatūrine veikla, o menininko profesijai nepriskiriama ypatingų socialinių funkcijų. Bendriausiu kultūrinės savivokos poslinkiu galima laikyti atsiradusį suvokimą, jog nėra (ir negali būti) vienos „teisingos“ ar privalomos rašytojo laikysenos. Tad fermentavosi įvairūs rašytojo įvaizdžiai, dešimtmečio pabaigoje savaip susipynę į individualias rašytojų laikysenas [Iš leidinio]

ENThis article discusses cultural dispositions of Lithuanian writers that emerged during the first decade of independence: as witnessed in public texts and discussions, constructed by them, articles, conversations, essays. The wealth of texts directly discussing writer’s occupation, written during the first decade of Lithuanian independence, indicates how many reflective efforts went into contemplation of the new situation, reconciliation of earlier cultural models of identity with new demands for representation stemming from changing social status. One can see that political and social changes not only intensified writers’ reflection on social and civic issues, but also set into motion the pillars of cultural disposition, influenced the forms professional community acquired. Although in the context of the history of self-awareness, ten years is a short period of time, still 1990s can be considered the period of intensive changes in attitudes towards artists. Systemic changes in literature are marked by waning of the long-standing Eastern European tradition, which upheld the image of a writer engaged in society. This tradition came to be gradually replaced by the attitude found in the Western cultural environment: a writer is “professional of writing”, who is preoccupied with literary activities, occupation of an artist is devoid of any particular social functions. The most general shift in cultural self-awareness is recognition of the fact that there is no (and there could be no) one “correct” or mandatory disposition of a writer. Thus, alternative images of a writer have emerged, which, at the end of the decade, translated into dispositions upheld by individual writers.

ISSN0134-3211
Mokslo sritisLiteratūrologija / Literary Studies
Nuoroda į įrašą https://www.lituanistika.lt/content/3164
Atnaujinta2013-04-28 15:47:30
Metrika Peržiūros: 5