The limiting of privacy in the cyberspace

LTTeisė į privatumą asmenims, socialinėms grupėms arba institucijoms suteikia teisę reikalauti, kad būtų nustatyta kada, kaip ir kokia apimtimi informacija apie juos gali būti atskleidžiama kitiems. Privataus gyvenimo laisvė - tai visuotinai naudingas pripažinimas, kad yra egzistencinė erdvė, kuri priklauso tik individui ir kiti neturi teisės į ją brautis. Šiais laikais internete žmogaus teisė į privatumą internete yra labai ribojama. Grėsmė interneto vartotojų privatumui nuolat didėja. Vystantis informacinėms technologijoms, galimybė rinkti duomenis, juos saugoti, suderinti tarpusavyje ir panaudoti šią informaciją tapo labai nesudėtinga operacija. Saityne egzistuoja milžiniškos duomenų bazės, kuriose saugoma milžiniški kiekiai įrašų su informacija apie internautų finansus ir kreditus, jų medicininiai įrašai, duomenys apie pirkimus ir telefoninius skambučius ir t.t. Dauguma įmonių net nežino, kokią informaciją apie juos turi ir saugo Interneto paslaugų teikėjai, nežino, kas turi prieigą prie jų duomenų. Dabartinė teisinė bazė, reglamentuojanti elektroninę erdvę ir veiklą joje, nepakankamai veiksminga, todėl nėra teisinių priemonių, galinčių pažaboti interneto paslaugų teikėjų piktnaudžiavimą interneto vartotojų asmens duomenimis. Teisė į privatumą nėra absoliuti teisė, kitaip tariant, visuomenė gali nustatyti jos apribojimus. Vyriausybė gali nuspręsti ir išleisti įstatymus, kurie riboja teisę į privatumą tam tikrais būdais ir tam tikrais atvejais. Kai asmuo ar valstybė įsiskverbia į kieno nors privačią erdvę, visada atsiranda vertybių hierarchijos dilema. Įvairios teisinės doktrinos lemia konkretaus įsiveržimo į asmens privatumą atvejo sprendimo pobūdį. Nuolat didėjanti kriminalinių nusikaltimų ir terorizmo grėsmė verčia griežtinti įstatymų reikalavimus.Po 2001 metų rugsėjo 11 dienos teroristų išpuolių Niujorke, viso pasaulio visuomenė turėjo iš naujo apsvarstyti su informacijos saugojimu ir naudojimu susijusias taisykles ir metodus. Tai lėmė, kad vyriausybės pradėjo riboti žmogaus teisę į privatumą internete. Taigi, viena vertus, egzistuoja Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, žmogaus teisių doktrinos ir t.t., kurios gina žmogaus teisę į privatumą klasikine šios sąvokos prasme. Iš kitos pusės, valstybės ir įstatymai, kurie turi ginti žmogaus teisę į privatumą, šią teisę pradėjo riboti. Kriminalinių nusikaltimų ir teroristų grėsmės kontekste visuomenei nerimą kelia jos nacionalinis ir kiekvieno piliečio asmeninis saugumas. Jaunoji karta jau kitaip supranta „privatumą" (šioje srityje moksliniai tyrimai vis dar nepakankami ir reikalauja didesnio mokslininkų dėmesio). Galime teigti, kad, tam tikra prasme, teisiniai teisės į privatumą ribojimai internete, vykdomi stiprinant nacionalinį saugumą, pasitarnauja interneto paslaugų teikėjams, kurie internautų teisę į privatumą riboja, siekdami komercinės naudos. Galime teigti, kad informacinei erai keičiant industrinę, būtina persvarstyti ir keisti sąvokos „privatumas" prasmę, nes jau pastebimas savaiminis privatumo paradigmos pokyčio vyksmas.

ENThe numbers of internet users are growing rapidly. A recent innovation is the creation of virtual worlds which promise an entire social life in cyberspace. During last decades information technology is considered as a major threat to privacy, because it makes prerequisite of pervasive surveillance, large databases, and lightning-speed distribution of information across the world. There are continual limitings of privacy and personal data abuse, made by Internet services providers. After the attacks of terrorist of September 11, 2001 in New York, communities around the world revalued existing rules and methods of dealing with information. The limiting of privacy is settled by law enforcement and by governments. The main question arise: does the privacy in its classical meaning match to the actual state of things?.