Vilniaus architektūros mokyklos atstovų kūryba Baltarusijoje XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje

LTStraipsnio medžiaga apima XVIII a.pabaigos - XIX a.pradžios laikotarpį, t.y. praktiškai nuo tada, kai Vilniaus universitete buvo įkurta Architektūros katedra, kurios minime 200 metų jubiliejų, ir baigiasi Universiteto uždarymu 1832 m. Šis istorinis laikotarpis pasižymi tam tikra kultūrinio ir visuomeninio Rusijos imperijos gyvenimo liberalizacija: tai Aleksandro I laikų "atšilimas”, daug davęs mokslo ir meno raidai. Architektūros istorijoje - pirmas ir įdomiausias šios meno šakos gyvavimo pasaulietinėje mokslo įstaigoje etapas. Vyraujantis stilius mene tuo metu buvo klasicizmas. Paremtas antikinio Graikijos ir Romos palikimo panaudojimu, jis pasižymėjo visuotiniu bendrumu, normatyvumu ir universalumu. Tačiau, nepaisant reglamentuojančių pradų diktato, klasicizmo architektūroje formavosi savarankiškos kryptys, savarankiški šio stiliaus variantai. Tai tapo įmanoma susiliejus visuotiniams, normatyviniams bruožams su vietinėmis tradicijomis bei nacionaliniu architektūrinės formos supratimu. Savotiškų klasicizmo "variantų” atsiradimas pastebimas kultūros centruose, kuriuose dirbo žymūs architektai, kur buvo sudaromos geriausios sąlygos kūrybiniam bendravimui, kur buvo akademija arba universitetas, rengiantis architektus. Šie centrai, kaip įprasta, buvo nacionalinių kultūrų židiniai.

ENThe article deals with the work of the architects that worked and studied at the Architecture Department of Vilnius University in the territory of the present Byelorussia. Architectural monuments of this region are the least-studied ones as compared with the other areas of the former Grand Duchy of Lithuania. Upon systematizing dispersed data, the author presents an overview of buildings designed and constucted by Laurynas Gucevičius, Mykolas Šulcas, Karolis Šildhauzas, Karolis Podčašinskis, and Kazimieras Chžčonovičius who worked in the townships and manors of Byelorussia. The architectural work of all abovementioned architects is attributed to the trend of Vilnius classicism. In the “clean”, “antique” style orientated towards the ancient Greek heritage that appeared at the end of the 18th century and in the first decade of the 19th century, through the stage close to the international Empire style of 1820 -1830, to rationalism and utilitarianism in K Podčašinskis’ late period. The author places emphasis on the special value of creative heritage of the later architect, concealed both in rationalist treatment of architectural forms that had foretold modern architectural developments and in the use of classical forms as modular elements that had also influenced on the 20th century architecture. The analysis of works of individual authors reveals the originality of their architectural solutions and the relationship to the creative work of European architects of that time. New attributions of architectural monuments presented in the article are of special value. Based on the material from Warsaw, Vilnius, and Petersburg archives and the projects that have survived, the author discusses M. Šulcas’ works in the township of Svisloče, M. K. Oginskis’ palace in Gardinas (Grodno) and M. Butrimovičius’ palace in Pinsk designed by K. Šildhauzas, and K. Chžčonovičius’ projects in Minsk.