Sprawy spadkowe miedzy najbliższymi krewnymi w sądach i księgach sądowych Wielkiego Księstwa Litewskiego w XVI-XVIII wieku

LTStraipsnyje analizuojamos paveldėjimo bylos, spręstos tarp šeimos narių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK ) teismuose XVI-XVIII a. Nuosavybės teisė pirmą kartą buvo kodifikuota pirmajame Lietuvos Statute, vėliau tobulinta kituose Statutuose. Tyrimo tikslas – atsakyti į klausimus, ar buvo laikomasi Lietuvos Statutuose fiksuoto „lygių dalybų“ tarp paveldėtojų principo, kaip dalintas turtas tarp vaikų ir tėvų, įvaikių ir įtėvių, kaip teismai sprendė nuosavybės bylas. Tyrimo šaltiniai – LDK miestų ir žemių teismų, Vyriausiojo Lietuvos Tribunolo knygos. Jei tėvas mirdavo nesudaręs testamento, vaikai pasidalindavo turtą lygiomis dalimis. Lietuvos teisė neskyrė pirmagimiam sūnui jokių privilegijų, 3/4 būdavo padalijama tarp sūnų, 1/4 – tarp dukterų. Nesant galimybių pasidalinti nekilnojamąjį turtą, galėjo būti išmokamos piniginės kompensacijos. Dalintasi pagal susitarimą, kurį įteisindavo nuosavybės dokumentai. Esant reikalui, kviesti liudininkai. Nepilnamečių dalimi iki jų pilnametystės rūpindavosi vienas suaugusių brolių pagal susitarimą. Nuosavybės bylas spręsdavo žemių teismai, tokių bylų buvo labai mažai. Galiojo 10 metų senaties terminas. Teismų praktika rodo, kad sąvoka „lygios dalybos“ buvo sąlyginė, tačiau paprastai broliai siekdavo visus tenkinančio susitarimo. Moterų paveldėjimo ir disponavimo turtu teisė reikalauja tolesnių tyrimų. Paveldėjimo procesuose figūravo įrodymų tyrimas, remiantis dokumentais, liudininkų parodymais ir priesaika. Įrodymų nesant ar trūkstant, būdavo remiamasi Statutų ir konstitucijos teise.

ENResearch into the practices of private law in the Grand Duchy of Lithuania has been neglected for several last decades. The present article is intended to provide a stimulus to conduct thorough research on the functioning of the law in the Grand Duchy of Lithuania in the 16th-18th centuries. Real property was divided usually among male descendants. Although the Statuses of Lithuania recommended an equal distribution of patrimony between all sons, it is difficult to state unambiguously whether the recommendation was acted upon in the legal practice of the time. The written sources suggest that there was a tendency to equality. Smaller estates, making part of larger provinces, were enlarged by allotment of portions of the inheritance. The "equality" of inheritance portions required by the Statuses of Lithuania meant the acceptation of distribution made by the parties involved. The exact distribution of inheritance portions was decided by drawing lots or agreement between the inheritors.