Moterų aukos prasmė XIX-XX a. sąvartoje

LTLiteratūrologės Solveigos Daugirdaitės straipsnyje „Moterų aukos prasmė XIX–XX sąvartoje“ nagrinėjama moterų prozininkių – Žemaitės, Lazdynų Pelėdos, Šatrijos Raganos – žengimas į lietuvių kultūrą. Šios moterys siekė ne tik padėti lietuvių tautai, bet ir norėjo pačios išsivaduoti iš nulemto socialinio statuso. Jų asmeniniai gyvenimai nesusiklostė, bet ar romantikės gali būti laimingos? Pasak autorės „atėjus ramiems laikams moterys nusiunčiamos į rezervą ir pašaukiamos tada, kai vėl prireikia mobilizuoti tautą“. Skirtingai nuo lenkiškai rašiusių moterų romantikių, lietuvės moterys pradėjo rašyti proza: tik 1921 metais pasirodė pirmasis lietuvės poetės rinkinys – Bronės Buivydaitės - Tyrų Dukters „Vasaros šnekos“.Reikšminiai žodžiai: Moterys; Moterų literatūra; Rašytojai; Aukos; Spaudos draudimo laikotarpis; Feminizmas.

ENIn her article “The Meaning of Dedication of Females at the End of the 19th and Beginning of the 20th Century” the literature specialist Solveiga Daugirdaitė analyses the female prose writers – Žemaitė, Lazdynų Pelėda, Šatrijos Ragana – entering Lithuanian culture. Not only the women sought to help the Lithuanian nation, they also wanted to free themselves from a predetermined social status. Their personal lives developed unsuccessfully, but, can female romanticists be truly happy? According to the author, “in peaceful times women are kept in reserve and are called for only when it is necessary to mobilize the nation again”. Differently from female romanticists who wrote in Polish, Lithuanian women started to write in prose. Only in 1921 the first compilation of Lithuanian female poet appeared: “Summer Talks” by Bronė Buivydaitė - Tyrų Duktė.