Status polityczny i prawny dowództwa litewskiej partyzantki w latach 1944-1953

LTIstoriškai Lietuvos partizanų kovos prieš sovietų okupaciją vyko 1944-1953 m. Jos skirstomos į tris laikotarpius: 1944-1946, 1946-1948 ir 1949-1953. Visu partizaninio karo laikotarpiu išliko svarbus vadovybės klausimas. Ne tik partizanų vadai, bet ir emigrantų organizacijos, diplomatinis korpusas skelbėsi atstovaujantys Lietuvą. Tačiau šiuolaikiniu požiūriu tik partizanai, realiai kovoję su okupantais ir buvę drauge su savo politine tauta, neabejotinai siekė nepriklausomybės. Be to, partizaninio judėjimo vadovai buvo ne tik kariniai, bet ir politiniai autoritetai okupuotoje Lietuvoje. Jeigu partizaninis karas yra analizuojamas remiantis Carlo Schmitto koncepcija, jo ryšys su politine tauta darosi akivaizdus. Reikia šiek tiek pastangų siekiant „autochtoniškame tėvynės gynėjuje“ pamatyti šiuolaikinį pilietį par excellence, pasiruošusį ginklu ginti tėvynę. Tačiau pats Carlas Schmittas šio ryšio nenagrinėjo. Jis nesusiejo savo „Partizano teorijos“ su suvereniteto koncepcija („Suverenas yra tas, kuris sprendžia dėl išimties“). Įvertinus partizanų karą kaip išimtinę padėtį, atveriamas kelias kokybiškai naujai teorijai.Labiausiai matoma ir reali Europos nacionalinio suvereniteto apraiška buvo peržiūrėta pilietybės sąvoka. Ji tapo savotiška politine giminyste. Vienintelė žinota tikrai suvereni tauta buvo senovės romėnai. Romėnų partizaninio karo precedentas pavadintas „iustitium“ , tai yra antikinė išimtinės padėties sąvoka, neseniai peržiūrėta ir persvarstyta Giorgio Agambeno. Nors ši padėtis gali įgauti įvairias karines formas, politiškai tai visada reiškia tą patį fenomeną – tiesioginį valstybės valdžios (imperium) perdavimą į eilinių piliečių rankas. Neramiais laikais piliečiai privalėjo imtis visų būtinų veiksmų valstybei išsaugoti. Toks pats praktiškas nacionalinio suvereniteto priėmimas sudaro šiuolaikinio partizaninio karo esmę. Tačiau partizanas nėra tik „autochtoniškas tėvynės gynėjas“, jis yra ir politinė figūra. Šiais laikais (priešingai nei senovės Romoje) jis nesitapatina su esama politine santvarka. Istorinė analizė rodo, kad XIX a. ir XX a. partizanas ne tik gynė tėvynę, bet ir siekė politinio režimo atsinaujinimo. Jis įkūnija kūrybiškąjį ir konservatoriškąjį politinei tautai perduoto suvereniteto valdymo aspektus. Tokia išvada iškelia problemą: kaip įvertinti pereinamojo laikotarpio politinę situaciją, kilusią partizaninio karo metu? Carlo Schmitto suverenios diktatūros koncepcija, atrodo, galėtų atsakyti į šį klausimą. Būdami suverenūs diktatoriai, partizanai veikia taip, tarsi suverenitetas priklauso jiems ir jų neriboja ankstesni teisės aktai. [...].

ENHistorically the Lithuanian guerrilla war against the soviet occupation embraces the period from 1944 to 1953 and is divided into three stages: 1944 -1946; 1946-1948 and from 1949 onwards. The question of the leadership was important throughout the history of the guerrilla war. Not only the commanders of the guerrilla fighters, but also the organizations of the emigres as well as the diplomatic corps thought of themselves as the representatives of Lithuania. However, it was the partisans who were actually fighting the occupants and who therefore were in the closest relationship with the political nation - the undoubted bearer of the sovereignty according to the contemporary worldview. Therefore, to the leadership of the guerrilla movement belonged not only the military, but also the political authority in the occupied Lithuania. If the guerrilla war is interpreted according to the concept of Carl Schmitt, its relation to the political nation becomes apparent. It takes little effort to see in "the defensive-autochthonous defender of home" the modern citizen par excelence the one who is ready to take up arms in defense of his fatherland. However, this interconnection escaped the attention of Carl Schmitt himself. Therefore "The Theory of Partisan" was left independent of the Carl Schmitt's concept of the sovereignty ("Sovereign is he who decides on the exception"). But if the guerrilla war is considered as itself the state of exception, it opens the way for the qualitatively new theory.The most visible and practical appearance of the European national sovereignty was the revised concept of citizenship. It became some kind of political kinship. The only known earlier model of such political community was the ancient republic of Rome. The Roman precedent of the guerrilla war was known as iustitium the ancient concept of the state of exception, recently revised and reconsidered by Giorgio Agamben. Although it could acquire different military forms, politically it always meant the same phenomenon - the direct exercise of the governmental power (imperium) by the ordinary citizens. In turbulent times they were empowered to take any steps necessary for the salvation of the republic. The same practical enactment of the national sovereignty forms the essence of the modern guerrilla war. However, the partisan is not only the "autochthonous defender", but also a political figure. In modern times (as opposed to the ancient Rome) he does not identify with the established political order. The historical analysis provides that the partisan of the 19th and the 20th centuries not only defended his homeland, but also sought the renewal of the political regime. Therefore, he embodied the creative as well as the conservative aspect of the sovereign power belonging to the political nation. This conclusion leads to the problem of evaluating the transitional political order that evolves during the guerrilla war. The Carl Schmitts concept of the sovereign dictatorship seems to answer the question. Being the sovereign dictators, the partisans act as if they were actual sovereigns they do not consider themselves bounded by any previous law. […].