Juozo Brazaičio-Ambrazevičiaus literatūros kritika nūdienos žvilgsniu

LTJuozas Brazaitis literatūrą studijavo Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultete. Studijas baigęs 1927 m., kelerius metus tobulinosi Bonoje ir čia susipažino su naujausiomis literatūros kritikos teorijomis. J. Brazaitis gausiai rašė prieš karą ir po 1944 m. išeivijoje, tačiau jo požiūris į literatūros kritiką nesikeitė. Naująsias kritikos bangas, atėjusias iš lingvistikos, sociologijos, filosofijos ir kitų disciplinų, J. Brazaitis sekė iš tolo, suvokė jų novatoriškus iššūkius, bet jais nesižavėjo, ir todėl savo recenzijomis bei straipsniais liko anapus to, kas vadinama XX. Kritikos epistemologiniu lūžiu, atsiradusiu kritiką atvėrus poststruktūralizmo ir postmodernizmo srovėms. Susiformavęs dar prieš karą, J. Brazaitis liko klasiškas, vakarietiškas, greičiau skirtingų kritikos modelių derintojas, savo kritiką susiejęs su hermeneutikos pradininko Schleirmacherio, Dilthey‘aus, Walzelio ir Schroderio estetinėmis prielaidomis, siekiančiomis iki pat graikų antikos. Literatūrą J. Brazaitis suprato tikrovės reprezentacijos bei jos meninio perteikimo ar stilizavimo prasme; kaip autoriaus kūrinį, darniai susijusį su autoriaus asmenybe ir jo gyvenamąja epocha. Straipsnio tikslas yra įtikinti, kad J. Brazaičio kritika nebuvo užsisklendusi moderniajai kritikai. Ir jaunas kritikas, ir patyręs išeivijos paskaitininkas bei recenzentas, J. Brazaitis sugebėjo literatūrinį tekstą perskaityti kaip savotišką žodinių ženklų ar mikrostruktūrų visumą, suregztą pagal tam tikrus literatūrinės kalbos dėsnius. O tai jį suartina su šiuolaikiška literatūros kritika.Reikšminiai žodžiai: Naujoji kritika; Lietuvių išeivijos kritika; Literatūros metodologija; Mimesis; Hermeneutika; Postmodernizmas; Literatūrologai; Kritika; Grožinis kūrinys; Recepcija.

ENJuozas Brazaitis studied literature at university in Lithuania in the faculty of theology and philosophy. Having graduated from university in 1927, he continued his studies in Bonn, where he was introduced to traditional and innovative literary theories. Brazaitis wrote prolifically before the war and after 1944 in exile abroad; however, his approach to literary criticism did not alter. Brazaitis observed from a distance the new waves of criticism that came from linguistics, sociology, philosophy and other areas. He understood their challenges, but he was not fascinated by them; therefore, in his reviews and articles he remained aloof from the so called 20th century epistemological turning-point of criticism which emerged due to the influences of post-structuralism and postmodernism. Having established his style before the war, Brazaitis remained classical and western, combining different models of criticism and associating his criticism with the aesthetic assumptions of Schleirmacher, the founder of hermeneutics, also with those of Dilthey, Walzel and Schroder, reaching back to Greek antiquity. Brazaitis understood the meaning of the representation of reality and its artistic rendering and stylization; he saw it as the author’s creation, harmoniously related to the author’s personality and his epoch. The paper’s aim is to convince us that Brazaitis’ literary criticism was not isolated from modern criticism. First as a young critic and then as an experienced émigré lecturer and reviewer, Brazaitis was able to read a literary text as a compilation of verbal signs or microstructures built under certain norms of literary language. This is something that brings him closer to contemporary literary criticism.