Pakankamai geri pakankamai blogo poeto eilėraščiai : recenzija

LTRecenzijoje, kurios pavadinimas sukurtas iš paties Aido Marčėno eilėraščio eilutės, aptariamas kūrėjo poezijos rinkinys „Pasauliai: lyrika“ (2005). Recenzentė aptarimą pradeda nuo išorės – viršelio akmenukai (aliuzijų ir simbolinių nuorodų kupina negyvoji gamta) ir į ežiuką (J. Derrida lyrinio eilėraščio metafora – ežiukas greitkelyje) panašus spygliuotas kaštonas, natūrali spalvų gama, tikslios šrifto proporcijos. Įdomus žaidimas su eilėraščiu „Sunkėjantys dūmai“; eilutės yra ir paryškinti skyrių pavadinimai: „Sunkėjantys dūmai“, „Vakaras su kurmiarausiu“, „Nubudęs kėkštas“, „Pakankamai blogas poetas“, „Metrikai“. Rinkinyje eilėraščiai Aido Marčėno komentuojami, aiškinami, žinant, kad išaiškinta nebus. Literatūrinių aliuzijų klodas A. Marčėno „Pasauliuose“ gana tankus. Iš esmės šiame rinkinyje kalbama apie kūrybą, jos prasmę ir beprasmybę, kuri gali ištikti žmogų ir prasmės viršūnėje, apie kūrėjo – žmogaus ir žmogaus – kūrėjo santykius. Lyrikos kalba šiandien, jei atsigręšime į XIX amžių, gali būti laikoma viena iš mirusių žmogaus kalbų. Lyrikos kalbą suprantančių tėra nedaug, šių žmonių vis mažėja; kuo didesnis gyvenimo naudingumo koeficientas, tuo nesuprantamesni poetai, apskritai menininkai. Talentingų poetų skaudžiai jaučiamas kūrybos praktinis nepritaikomumas tampa kūrybos impulsu – prasmės ieškojimu. Marčėno lyrikos knygoje jaučiamas nuolat iš naujo sprendžiamas prasmės klausimas, neišvengiamo pasirinkimo būtinybė: kaip būti, kaip rašyti. Pasirinkimas netgi tarp laisvo eiliavimo ir griežtų lyrikos kanoninių formų. Ši sandūra yra vienas savitųjų „Pasaulių“ bruožų. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Lyrika; Sonetas; Pasakojimas; Renga.

ENThe review discusses Aidas Marčėnas’ poetry book Pasauliai: lyrika [The Worlds: Lyrics] (2005). The reviewer begins her discussion from the exterior – the pebbles on the cover (the dead nature full of allusions and symbolic references) and a thorny chestnut that resembles a hedgehog (J. Derrida’s metaphor of a hedgehog trying to cross the road), the natural gamut of colours and the measured proportions of the font. Marčėnas makes comments and clarifications about his poems, knowing that it will not become clear. There is a rather dense layer of literary allusions in Marčėnas’ Pasauliai. Basically, this collection talks about creation, its meaning and meaninglessness, which may strike a human being even at the peak of the experience of meaningfulness, as well as about the relation between the creator-human and the human creator. If we turn to the 19th century, the lyrical language today may be regarded as one of the dead human languages. There are few who understand lyrical language and their number continues to shrink; the greater the coefficient of the utility of life, the less comprehensible are the poets and artists in general. The practical inapplicability of their work so painfully perceived by talented poets turns into a creative impulse – the search for meaning. Marčėnas lyrical book seems to continuously re-address the issue of meaning and the necessity of the inevitable choice: how to be and how to write. There is a choice even between free versification and the strict canonical forms of lyrics. This collision is one of the distinctive features of Pasauliai.