Czesławo Miłoszo filosofija: kalba ir (ar) tikrovė?
LTPublikacijoje aptariama Linos Vidauskytės knyga „Tikrovė ir literatūra: Czeslawo Miloszo literatūrinė filosofija“ (2007). Autorius kritikuoja Gintarės Bernotienės parašytą šios knygos recenziją, svarsto literatūrologinio ir filosofinio skaitymo skirtumus. Teigia, kad Vidauskytės knyga įdomi ir vertinga filosofiniu tyrinėjimu. Monografijos autorė skaito Miloszo tekstus kaip pastangą kelti vieną iš pamatinių filosofijos klausimų apie kalbos ir tikrovės santykį. Vidauskytė Miloszo tekstuose aptinka nuorodų, leidžiančių teigti, jog rašytojas praktikavo ketmaną ir gyvendamas Vakarų Europoje. Monografijos autorė identifikuoja Miloszą pirmiausia kaip religinį mąstytoją. Tačiau sykiu ji atkreipia dėmesį ir į nemenkus keblumus, su kuriais susiduriama bandant vienareikšmiškai įvardyti Miloszo religines pažiūras. Ji atskleidžia Miloszo poetikos sąsają su fenomenologine filosofija. Monografijoje parodoma, kad vienas iš pamatinių Miloszo poetikos principų, kurį jis pats įvardija kaip subjektyvaus išgyvenimo išgryninimą, iš esmės yra ne kas kita, kaip tai, ką Edmundas Husserlis vadino fenomenologine redukcija – metodine procedūra, kurią taikant sąmonė grąžinama į būseną, pirminę subjekto ir objekto perskyros atžvilgiu. Subjektyvaus išgyvenimo „distiliavimas“ – tai fenomenologinis „grįžimas prie pačių daiktų“, t. y. grįžimas prie verbalinių konstruktų neužgožtos tikrovės. Vis dėlto, kol kalba yra vien kalbėjimas apie tikrovę, jos atotrūkis nuo tikrovės lieka neįveikiamas. Šiuo požiūriu recenzuojama monografija gerokai išsiskiria iš daugelio Miloszo kūrybai skirtų tyrinėjimų.
ENThe publication discusses a book by Lina Vidauskytė “Reality and literature: literary philosophy by Czeslaw Milosz” (2007). The author critises a review given to this book by Gintarė Bernotienė, discusses differences in the literature studies-based and philosophical reading. He claims that the book by L. Vidauskytė is both interesting and valuable for philosophical research. The author of the monograph reads texts by C. Milosz and effort to raise some of the key philosophical questions regarding relationship of language and reality. L. Vidauskytė finds references in texts by C. Milosz supporting idea that the writer practised Ketman even when living in the Western Europe. The author of the monograph identifies C. Milosz primarily as a religious philosopher. She also points out to material difficulties in trying to come up with single-sided religious views of C. Milosz. She reveals the connection of poetics by C. Milosz to the phenomenological philosophy. The monograph reveals that some of key principles of poetics by C. Milosz, that he refers to as purification of subjective experience, is just what Edmund Husserl calls a phenomenological reduction, i.e. methodical procedure, where the consciousness is returned to s state primary to the separating of subject and object. “Distillation” of subjective experience is a phenomenological “return to the true things”, i.e. return to reality uncovered by verbal constructs. Still, as long as language is merely reflection of reality, its separation from reality cannot be tackled. In this respect the monograph under review is very different from most of studies dedicated to works of C. Milosz.
