Indicators for higher education accreditation in Western and Central Eastern Europe

LTPastarąjį dešimtmetį pastebimas ypač ryškus visuomenės dėmesys aukštojo mokslo kokybei, jos vertinimui ir užtikrinimui visose Europos šalyse, todėl šio straipsnio tikslas yra atlikti Vakarų ir Centrinės Rytų Europos šalių patirties aukštojo mokslo akreditavimo srities lyginamąją analizę labiau akcentuojant įvairius kokybės indikatorių modelius. Metodai: literatūros apžvalga, dokumentu analizė, priežastinė-lyginamoji analizė. Įvairus autoriai (Hämäläinen, Mustonen, Holm, Mihailescu ir Westerheijden) teigia, kad dauguma Europos šalių jau patyrė du aukštojo mokslo akreditavimo įgyvendinimo etapus. Per pirmaji etapą nuo 1989-1990 iki 1996-1998 m. aukštojo mokslo akreditavimą, kaip priemonę kokybei užtikrinti ir kontroliuoti, pasirinko dauguma Centrinės Rytinės Europos šalių, tačiau šį pasirinkimą dažniausiai lėmė situaciniai faktoriai - netikėtas aukštojo mokslo poreikis, spartus privataus sektoriaus plėtimasis, naujų studijų programų kūrimas, poreikis atrinkti tinkamos ir netinkamos kokybės institucijas bei studijų programas. Per antrąjį etapą nacionalines aukštojo mokslo akreditavimo sistemas pradėjo plėtoti ir kai kurios Vakaru Europos šalys (Vokietija, Austrija, Olandija, Norvegija ir kt.), o akreditavimo pasirinkimą lėmė jau ilgalaikiai tikslai ir poreikiai - universitetų atskaitomybė, kokybės skatinimas ir tobulinimas, tarptautinio mobilumo aukštojo mokslo srityje plėtra. Hämäläinen, Mustonen ir Holm (2004) tyrimai parodė, kad Vakarų Europos šalyse, vertinant aukštojo mokslo kokybę, remiamasi tokiais indikatoriais, kaip institucijos tikslai, ištekliai, studijų programos, rezultatai ir vidines kokybės užtikrinimo mechanizmai. Visų šių indikatorių analizei įtakos turi regioninis, nacionalinis ir tarptautinis kontekstas.Mihailescu (2004) teigia, kad Centrinės Rytinės Europos šalyse naudojami kokybės indikatoriai gali būti skirstomi į dvi pagrindines grupes: pagrindiniai kokybės indikatoriai ir proceso bei rezultatų indikatoriai. Pirmajai grupei priskiriami tokie faktoriai kaip institucijos misija ir tikslai, studentai, mokymo proceso turinys, pedagoginis personalas, tyrimai, infrastruktūra, finansinė ir vadybinė veikla. Antrosios grupės indikatoriai dažniausiai apibūdina aukštosios mokyklos absolventus - įstojusiųjų ir baigusiųjų santykis, absolventų įsidarbinimo procentas, studentų srauto koreliacija su nacionalinės ir europinės darbo rinkos poreikiais. Aukštojo mokslo kokybės indikatorių modelių analizė rodo, kad Vakarų ir Centrinės Rytinės Europos šalyse naudojami gana panašus indikatoriai, tačiau skiriasi jų grupavimas, klasifikavimas ir akcentavimas. Šis faktas leidžia daryti prielaidą, kad įmanoma sukurti bendrą aukštojo mokslo kokybės indikatorių modelį Europos regionui. Dirk Van Damme (2004) pasiūlė šiam tikslui naudoti CIPOF modelį, kuriame naudojami indikatoriai apima šias sritis - kontekstas, indėlis, procesas, rezultatas, grįžtamasis ryšys. Tačiau praktiniam šio kokybės indikatorių modelio įgyvendinimui yra reikalingi išsamesni tyrimai. Lietuvoje naudojamų kokybės aspektų ir CIPOF modelio lyginamoji analizė parodė, kad dauguma Lietuvos teisiniais aktais numatytų kokybės aspektų yra kiekybiniai, bet ne kokybiniai, nes apima tik indėlio, proceso ir rezultatų kategorijas CIPOF modelyje, tačiau sėkmingam šio modelio įgyvenimui yra būtina atsižvelgti ir į aukštojo mokslo institucijos kontekstą bei grįžtamojo ryšio užtikrinimą.

ENOver the last decade the issues concerning higher education quality have become very important in European countries. Therefore the article presents a comparative analysis of the experience of Western and Central Eastern European countries in the field of higher education accreditation with emphasis on the two aspects of this process: the factors that influenced introduction of accreditation systems into higher education sector and models of quality indicators.