St Bruno of Querfurt: the missionary vocation
- Saint Bruno of Querfurt : the missionary vocation
- Šv. Brunonas Kverfurtietis: misionieriaus pašaukimas
LTStraipsnyje stengiamasi atskleisti šv. Brunono Kverfurtiečio misionieriaus profilį, ryškėjantį iš jo rašytinio palikimo. Dalyko literatūroje jau seniai pažymėta, kad pagrindiniuose šv. Brunono koriniuose, tokiuose kaip Šv. Adalberto gyvenimas, Penkių brolių kankinių gyvenimas ir Laiškas vokiečių karaliui Henrikui II, gana ryškūs autobiografiniai motyvai. [...] Šv. Brunono raštuose su dideliu patosu aprašomas nuolankus pasiryžimas priimti kančią dėl Kristaus. Šios intymiausios ištarmės rodo, kad šv. Brunonas savo esme buvo taikaus Evangelijos skelbimo šalininkas. Tačiau tai dar ne iki galo atskleidžia šv. Brunono požiūrį į pagonių evangelizavimą apsikritai. Mąstydamas apie krikščionių valdovų priedermes, jis pritarė minčiai, kad jie turį teisę ir pareigą prireikus pavartoti prievartą prieš pagonis, bet tik prieš tuos, kurie atsimetę nuo Bažnyčios arba piktybiškai trukdė laisvam Evangelijos skelbimui. O Evangelijos dar nepažinusiems ar jos negirdėjusiems pagonims, anot šv. Brunono, tinkamas tik taikus tikėjimo skelbimas. Kitas svarbus šv. Brunono raštų bruožas yra tai, kad juose stipriai pabrėžiamos Apaštalų Sosto prerogatyvos sprendžiant misijų reikalus, tad šv. Brunoną galima laikyti popiežiškųjų misijų šalininku. Tokio pobūdžio misijos buvo palankiausios naujakrikštams, nes jos nekeldavo politinio dominavimo klausimo. Dėl gausių minčių apie misijas šv. Brunono raštuose jie yra ypatingos svarbos šaltinis tiriant Viduramžių misijų istoriją.
ENThe aim of this article is to reconstruct the picture of the missionary as it appears in the writings of St. Bruno of Querfurt (d. 1009). Scholars have noted for a long time that St Bruno saw a very close link between the missionary calling and martyrdom. From his writings it becomes quite clear that he personally had a desire to suffer martyrdom. Such a desire, however, did not have much in common with a precipitous drive to become a martyr. He saw it, rather, as a crown awaiting the missionary at the end of a long road of self-mortification and self-renunciation. He put forward for himself and for his ascetic readers a three-stage course of perfection: community life (coenobium) for beginners, a life in seclusion (eremus) for the advanced, and the mission to the pagans for the most perfect. Such a course of ascetic life was characteristic of Irish and Anglo-Saxon monks (in the sixth-eighth centuries) whose pilgrimages tended to evolve into missionary trips among the pagans. In the context of medieval missionaries St Bruno stood out as he personally pondered over this issue in a methodological fashion. In the eyes of the saint, preparation for missionary activities should lead to rational martyrdom (rationale martyrium) in which one could hardly fail to notice the original notion of martyrdom as a witness to the Faith. Another noteworthy feature of St Bruno's thoughts may be his insistence on having a papal license to conduct evangelization, which was not asked for usually in his days. Thus, he may be viewed not only as a devotee of St Peter and his successors, but also as an advocate of papal missions, which tended to be most promising to newly converted rulers and their subjects.
