Deutschlands Baltikumpolitik – Zwischen europäischer Integration und Annäherung an Russland
LTSantūrus Vokietijos požiūris į Estiją, Latviją ir Lietuvą sukūrė prielaidas įtarimui, kad susivienijusi Vokietija pirmenybę teikė į Rusija orientuotai realpolitik, o ne jos tradicinei etikos normomis grindžiamai politikai. Šis straipsnis atmeta tokią interpretaciją. Pagrindinis motyvas, kodėl Vokietija lieka abejinga Baltijos šalių atžvilgiu, yra jos planas sukurti taikią ir integruotą Europą po Šaltojo karo. Šis planas įstūmė Vokietijos vyriausybę į keblią padėtį: Vokietijos, kaip Europos Sąjungos (ES) valstybių integracijos gilintojos, vaidmuo tapo nesuderinamas su jos, kaip Europos Sąjungos plėtros į Rytų Europą šalininkės, vaidmeniu. Dar daugiau, Vokietijos įsipareigojimas plataus mąsto ir realiai veikiančiam bendradarbiavimui su Rusija buvo priešiškai sutiktas Vidurio ir Rytų Europos šalių. Reaguodami į tai, Vokietijos politikai nusprendė atidėti ES ir NATO plėtrą ir sumažinti narystės euroatlantinėse struktūrose siekiančių pareiškėjų skaičių. Dėl šios priežasties Vokietija susilaikė nuo paramos Baltijos valstybių integracijai į euroatlantines organizacijas. Straipsnyje konstatuojama, kad tokia Vokietijos politika Baltijos valstybių atžvilgiu buvo nuosekli senosios Federacinės Respublikos užsienio politikos tąsa, o pokytis nebuvo automatiškas ir tikriausiai nebuvo planuotas. Vokietijos pozicija Baltijos šalių atžvilgiu buvo nulemta pastangų, kartu su partneriais ES bendrai ir tuo pačiu metu pasiekti tris ambicingus tikslus – ES plėtrą, integracijos ES gilinimą ir Rusijos susaistymą su Vakarais.
ENGermany’s low-key approach towards Estonia, Latvia and Lithuania gave way to the suspicion that unified Germany had chosen to prioritise a Russia-oriented realpolitik over its traditional policy based on ethical norms. The following article rejects this interpretation. The underlying reason for Germany’s constant aloofness towards the Baltic states was its plan to create a peaceful and integrated post-Cold War Europe that led the German government into a predicament: Its role as an EU-integration deepener proofed to be incompatible with its role as an advocate of the eastern-enlargement of the EU. Furthermore, its commitment towards a broad and functioning co-operation with Russia was opposed by the CEE-states. As a result, German politicians decided to adjourn EU- and NATO-enlargement and to reduce the number of applicants. For that reason Germany abstained from advocating the Baltic States’ integration into the Euro-Atlantic organisations.
