Culture as a repository of nonviolence
LTTyrime kultūra nagrinėjama kaip neprievartinio pasipriešinimo šaltinis. Kultūroje glūdi pasipriešinimo ištekliai, todėl pokyčių siekis neišnyksta netgi pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis. Neprievartinis Lietuvos pasipriešinimas XX a. 6–10 deš. yra XXI a. „neprievartinio pasipriešinimo geografijos“ dalis. Vogele ir Bond pastebi, kad kiekvienas pasipriešinimo atvejis patiria „unikalią individualios kultūros, istorijos ir institucijų įtaką“ (Vogele & Bond, 2000). Šis tyrimas yra novatoriškas: nors esama nemažai sovietinei okupacijai skirtų darbų, retai kada juose pasitelkiama tyrimo metodų įvairovė suprasti istorinį laikotarpį kaip konstruktyvaus konfliktų sprendimo konkrečiame kultūriniame kontekste reiškinį. Neprievartinis pasipriešinimas neturėtų būti laikomas savaime suprantamu ar atsitiktiniu įvykiu. Faktas, jog tik 2 proc. Sovietų Sąjungos gyventojų sudariusiems lietuviams priskiriama 90 proc. daugiausia neprievartinio pobūdžio pasipriešinimo veiksmų, yra fenomenalus ir reikalaujantis nuodugnesnės analizės. Pamatinė šio tyrimo tezė yra tokia: unikalių socialinių struktūrinių ir psichokultūrinių veiksnių derinys formuoja kultūros atsaką į pokyčius ir didelio masto konfliktus. Šiame tyrime analizuojama, kas lėmė Lietuvos kultūros potencialą siekti kaitos ir konstruktyvios konflikto atomazgos nenaudojant jėgos ir prievartos. Reikia pripažinti, kad kultūra yra kompleksiška, todėl šis potencialas skirtingo pobūdžio konfliktų bei skirtingų socialinių santykių atvejais gali būti skirtingas. Sovietmečio Lietuvos atvejo analizėje palyginimui taip pat pasitelkiami XI-XVI a. ir XIX a. neprievartinio pasipriešinimo Lietuvoje pavyzdžiai.
ENA research analyses culture as a nonviolent source of resistance. Resistance means lie in the culture, therefore the need for changes does not disappear even on the most unfavourable conditions. Nonviolent Lithuanian resistance of the 6th-10th decades of the 20th c. is a part of “nonviolent resistance geography” of the 21st c. Vogele and Bond notice that every case of resistance is under “the unique influence of individual culture, history and authorities” (Vogele & Bond, 2000). The research is innovative: although there are many works about the Soviet occupation, they rarely include a variety of research methods in order to understand the historic period as a phenomenon of a constructive conflict resolution in a specific cultural context. Nonviolent resistance should not be treated as a matter-of-course or an accidental event. The fact that 90 % of mostly nonviolent resistance actions are attributed to only 2 % of people who made up the Lithuanian population of the Soviet Union is phenomenal and requires a deeper analysis. The main thesis of the research is the following: a unique combination of sociostructural and psychocultural factors forms a cultural response to changes and large-scale conflicts. The research analyses the factors which conditioned the potential of Lithuanian culture to seek for changes and constructive resolutions of the conflict in absence of force or violence. It should be admitted that culture is complex, therefore the potential may be different with regard to different conflicts and social relations. Examples of nonviolent resistance in Lithuania in the 11th-16th and the19th c. are included into the analysis in order to compare it with the Soviet period in Lithuania.
