Pamięć o zmarłych wśród szlachty obrządków wschodnich w XVI-XVII wieku w świetle testamentów

LTTiriant velionių atminties problemą tarp kilmingųjų, priklausiusių Ortodoksų ir Unitų Bažnyčioms, būtina prisiminti, kad šio pobūdžio medžiaga yra stereotipinė ir vienoda. Nepaisant to, vis dėlto galima teigti, kad apskritai laidotuvių ceremonijos būdavo atliekamos laikantis Romos Katalikų tradicijų. Didžioji dalis stačiatikių ir unitų kilmingųjų pripažino pompa funebris tradiciją, kuri pareikalaudavo didžiulių išlaidų. Laidotuvės kai kuriems būdavo tokios svarbios, kad to pasėkoje velionio įpėdiniai daugybę metų nešdavo savo turto praskolinimo naštą. Kilmingieji reikalaudavo ,,garbingų“ laidotuvių, o tai reiškė, kad ceremonija tiko visam kilmingojo dvaro nariams dalyvaujant visai giminei, draugams ir, kiek įmanoma didesniam skaičiui tarnų ir vargšų. Testatoriams būdavo labai svarbu pabrėžti jų priklausymą giminei. Dėl šios priežasties jie kaip savo palaidojimo vietas rinkdavosi šventyklas, kartais pačių funduotas savo žemėje arba ortodoksų Bažnyčios kapinėse. Testatoriai rūpindavosi savo pačių sielomis po savo mirties ir įgaliodavo už juos melstis po mirties. Pati dažniausia memorialinė apeiga buvo vadinama surokaust (40 dienų rekviem) ir panikhida. Pastaroji Romos Katalikų bažnyčioje nebuvo žinoma. Būta ir kitokių apeigų, pavyzdžiui, maldų giedojimas trečią ir šeštą dieną po mirties. Straipsnyje teigiama, kad taip pat buvo paprotys įtraukti velionių vardus į Mirusiųjų Knygą, vadinamą Subbotniks.

ENWhen examining the problem of the memory of the deceased among the nobility belonging to the Orthodox and Uniate Churches, we should remember that this type of source material is stereotypical and uniform. Despite this, however, it is possible to say that, in general, funeral ceremonies corresponded to the customs practised by Roman Catholics. A majority of Orthodox and Uniate nobility accepted the custom of pompa funebris which required large amounts of money. The funeral itself was so important to some that as a consequence their own heirs were burdened with many years of indebtedness of their properties. The nobles required "decent" burials which meant the ceremonies suited to the members of the noble estate, with the participation of the whole family, friends and the largest possible number of clergy and the poor. Mourners were to pray for the soul of the deceased. Of special importance to testators was the desire to emphasise their belonging to the family. This was the reason why as their burial places they chose shrines, sometimes founded by themselves, in their own lands, or in Orthodox church cemeteries. Testators took care of their own souls after their death and commissioned prayers for their souls after their death. The most common ones were memorial services called sorokoust (forty days' requiem) and panikhida. The latter was unknown to the Roman Catholic Church. There were also other memorial services as, for instance, the prayers chanted on the third and sixth day after the death, and some others. There was also the custom of entering the names of the deceased into the Books of the Dead called Subbotniks.