Kaip seksime Lietuvos istorinį pasakojimą?

LTŠiandien galime rinktis tarp Kotrynos II lietuviams siūlyto „įtvirtintos tvarkos“ pasakojimo ir LDK Respublikos kurto laisvės naratyvo, tarp skirtingų tautos praeities perskaitymų. Neįmanoma gyventi be pasakojimo. Pasakojimas – savitas tautos savikūros būdas. Juo remdamasi bendruomenė gali konstruoti ir saugoti socialinę tikrovę. Būtent ši pasakojimo galia sureikšmina ir istoriko vaidmenį: nuo jo profesinės bei etinės laikysenos priklauso, kokia tautos praeitis formuoja jos ateitį. Todėl svarbu, kad pasakotojo pasirinkimas būtų kuo sąmoningesnis ir atsakingesnis. Atsakingam pasakotojui derėtų pasverti vieno ar kito naratyvo įtaką dabartinės bendruomenės tapatybei bei jos elgsenoms. Pačiai istorikų bendrijai šiandien reikėtų išsamiau nagrinėti ir aptarinėti viešai sekamo istorinio pasakojimo ištakas, kompoziciją, nuostatas bei pobūdį. Būtinas didesnis dėmesys vadovėlių naratyvui. Nuo mūsų valios pareina, ar šiandienos nacionalinis naratyvas bus iš svetimų tekstų nuolaužų sudėliotas, inertiškas, nesavarankiškas, nerišlus, uždaras, monologiškas, depresyvus, ar gebėsime jį kurti savarankišką, atvirą, polilogišką, nuoseklų, aistringai tiesos siekiantį, išėjusiųjų ir gyvųjų dialogu grįstą. Pirmasis pasirinkimas kur kas paprastesnis. Antrasis pasirinkimas reikalauja kur kas daugiau kūrybinių pastangų, maištingos abejonės ankstesnių istorinių diskursų įtvirtintais teiginiais, sunkių tiesos paieškų. Tačiau būtent iš tokio sąmoningo pasirinkimo kilusiu nacionaliniu pasakojimu galėtų gerokai patikimiau remtis trečiosios Lietuvos Respublikos laisvė.Reikšminiai žodžiai: Apšvieta; Istorinis pasakojimas; Istoriografija; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Lietuvos istorija; Politinė bendruomenė; Renesansas; Enlightenment; GDL History; Historical Narrative; Historiography; History of Lithuania; Political Community; Renaissance.

ENToday we can choose between a narrative about “the established order” suggested by Catherine II and a narrative of freedom created by the Republic of the GDL and between different readings about the nation's past. It is impossible to live without a narrative. A narrative is a distinctive way of self-creation of the nation. With regard to it, a community may construct and secure social reality. This power of the narrative gives significance to a historian's role: the past which forms the future depends on a historian's professional and ethical position. Therefore it is important that a narrator's choice would be as conscious and responsible as possible. A responsible narrator should decide between the influence of one or another narrative to the identity of nowadays community and its behaviour. Currently, a wide community of historians should analyse and discuss the beginnings, composition, attitudes and nature of a publicly told historic narrative in more detail. More attention should be paid to the narrative in textbooks. It depends on our will if a nowadays national narrative is going to be made of fragments from borrowed texts and characterised as inert, dependent, incoherent, close, monologic, and depressive or we will be able to make it independent, open, polylogic, consistent, passionately seeking for truth and based on a dialogue between the dead and the living. The first choice is much simpler. The second one requires much more creative effort, rebellious doubt regarding the well-established statements of former historical discourses and hard search for truth. However, the third freedom of the republic of Lithuania could be more reliably based on a national narrative derived from this conscious choice.

• Literatūrologija / Literary Studies
• Istorija / History