Lietuvių kompozitorių identitetas įtakų ir intertekstualumo kontekste. Fryderyko Chopino muzikos atspindžiai

LTStraipsnyje siekiama išryškinti Lietuvos kompozitorių sugebėjimą išsaugoti savąjį identitetą, aptarti tapatybės problemą intertekstualumo sąlygomis. Identiteto raiškai gresia pinklės, kurias rezga „svetimos“ medžiagos implikavimas. Jos tyko ir kompozitorių, patiriančių įtakas, tarp jų ir lietuvių muzikos klasikų. Pirmiausia minimas M. K. Čiurlionis, kuris patirdamas Chopino, kaip ir kitų kompozitorių įtakas, jau ankstyvojoje kūryboje deklaravo savo tapatybę. Visi straipsnyje aptariami veikalai priskirtini paratekstualiems, t. y. eksplikuojantiems santykį tarp teksto ir jo „parateksto“, kuris apsupa pagrindinį tekstą (pavadinimai, antraštės, pratarmės, dedikacijos). Drauge visuose kūriniuose daugiau ar mažiau išsaugomas lietuvių autorių identitetas. O. Balakauskas visada palieka ryškų individualybės pėdsaką, atpažįstamą pagal intelekto jėgą, tikslius konstruktyviuosius kūrybos principus, griežtas garso ir ritmo organizavimo sistemas, kurioms būdingas tikslus apskaičiavimas. V. Bartulio kūriniuose išlieka aiškus „svetimo“ teksto bei jo komentaro atskyrimas ir drauge metatekstualus ryšys, jis geba sukurti šiuolaikinio turinio opusą, išryškinantį autentišką muzikos grožį. Kompozitorius savitais potėpiais, kūrinio visumos autentišku formaliuoju ir semantiniu turiniu sugeba išlikti savimi, praeitį transformuoti į dabartį. O. Narbutaitės opusai, kuriuose panaudoti kitų tekstų elementai ar fragmentai, skamba taip pat autentiškai, kaip ir tie, kuriuose nėra skolinių. Visus jos kūrinius sieja individualus požiūris į „įvykius“ tekste, originalus, autentiškas jų formavimas, dėstymas.

ENThe report seeks to highlight the capabilities of Lithuanian composers to preserve their own identity and discusses its problems (in terms of creative authenticity) under the conditions of intertextuality. The works examined in the present report are to be attributed to paratextual ones, i.e. to those which explicate the relationship between a text and its "paratext" encircling the main text (titles, superscriptions, prefaces, dedications). The identity of Lithuanian authors has been more or less preserved in all works and reflects authenticity of their creative activity (except for J. Gruodis pastiche "Ä la Chopin"). O. Balakauskas and O. Narbutaitė transform a "cultural theme"; one needs to apply the Concept of M. Tomaszewski's "retroversive music" to their works which being oriented towards the past remains autonomous, specific and "natural" without pastiche. In "Rudens riturnelė..." by O. Narbutaitė we can also hear the episodes of "reminiscent music" (the term coined by M. Tomaszewski) wherein the ephemeral echoes as if intuitively entwined by the composer convey the previously heard motif, rhythm, genre or style. Chopin's interpretation in V. Bartulis's Opus is not so active as in works by O. Balakauskas and O. Narbutaitė, and even an equal textual dialogue does not occur here (Chopin's text prevails); nonetheless, the composer is capable of remaining himself/herself and transforming the past into the present by means of artistic individuality and on the basis of formal and semantic contents of unity of a piece of art.