New names and new titles in the Lithuanian children's literature after 1988

LTLietuvių rašytojų kūryba vaikams, pasirodžiusi maždaug 1988-2003 m., straipsnyje sąlygiškai skirstoma į tradicinę ir naująją, moderniąją. Pristatomi tradicinės literatūros atstovai (Ramutė Skučaitė, Martynas Vainilaitis, Vytautė Žilinskaitė, Vytautas Račickas) ir apibūdinami tokios literatūros ypatumai: aiškios moralinės vertybės, pastanga ugdyti vaiko asmenybę, nuoseklūs ir raiškūs siužetai. Modernioji literatūra vaikams programiškai atsisako auklėti ir mokyti vaiką; įsigali žaidžianti, stebinanti, trikdanti kūryba. Jos pradžia gali būti siejama su Juozo Erlicko poezijos knygomis vaikams. Pagrindine naujove laikoma nonsenso stilistika, poetika, kuri nebuvo charakteringa ankstesniajai lietuvių vaikų literatūrai. Daugiausia dėmesio skiriama Vytauto V. Landsbergio fantasy „Obuolių pasakos“ (1993), kurioje žaidžiama populiariomis folkloro klišėmis, kalbos normomis, alogizmais, išradingai kaitaliojamos kelių personažų „gyvenimo linijos“. Jurgos Ivanauskaitės knyga „Stebuklinga spanguolė“ atvirai orientavosi į angliškojo nonsenso tradiciją, tačiau paneigė nonsenso antididaktizmą ir iškėlė konkrečią – gamtosaugos – idėją. Nonsenso stilistika būdinga ir Nijolės Kepenienės, Sigito Poškaus prozai, Renatos Šerelytės poezijai. Aptariama Gintarės Adomaitytės apysaka „Laumžirgių namai“, kur neįprastai suderinta detektyvo schema ir lyrinis pasakojimas; Vilės Vėl apysaka „Parašyk man iš Afrikos“, apie sudėtingą šiuolaikinio vaiko, turinčio kaitalioti gyvenimo vietas ir dėl to patiriančio asmenybės identiteto problemų, kasdienybę; kelios Hertos Matulionytės kompiuterinės fantastikos knygos. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Lietuvių vaikų literatūra; Nonsenso literatūra; Problemų romanas; Poezija vaikams; Children's literature; Nonsense.

ENThe article divides Lithuanian authors’ writing for children 1988–2003 into traditional and new/modern. The representatives of traditional literature are introduced (Ramutė Skučaitė, Martynas Vainilaitis, Vytautė Žilinskaitė, Vytautas Račickas) and the characteristics of such literature are described: precise moral values, an attempt to develop the child’s character and clear and well-developed subjects. Modern literature does not shape or teach the child; it is playful and puzzling. It can be said to have begun with Juozas Erlickas’ books of poetry for children. The major innovation is the introduction of nonsense stylistics and poetics, which were never characteristic of earlier Lithuanian children’s literature. The article pays most attention to Vytautas V. Landsbergis’ fantasy ‘Obuolių pasakos’ (1993), which plays with popular folkloric clichés, word-plays, alogisms and inventive variation of several character’s ‘bio-lines’. Jurga Ivanauskaitė’s book ‘Stebuklinga spanguolė’ openly orients itself to the English nonsense tradition, however it reverses the anti-didacticism of that tradition and introduces a tangible idea: that of environmental conservation. The nonsense style is also characteristic of the prose of Nijolė Kepenienė and Sigitas Poškus and the poetry of Renata Šerelytė. The article discusses: Gintarė Adomaitytė’s story ‘Laumžirgių namai’, a wonderful blend of the detective genre and lyrical narrative; Vilė Vėl’s story ‘Parašyk man iš Afrikos’, about the complex everyday life of a child of who has to change his place of residence several times; and several of Herta Matulionytė’s computer fantasy books.