Moters tapatybė Dea Loher dramaturgijoje

LTStraipsnyje analizuojama vokiečių dramaturgės Dea Loher pjesė „Nekalti”. Pristatomos penkios pagrindinės dramos veikėjos moterys, nagrinėjama, kaip kuriama moters tapatybė literatūros ir scenos tekstuose. Teigiama, kad nepaisant to, jog postmodernizmas siejamas su pertekline visuomene, postmodernioji vaizduotė skleidžiasi ne kaip pertekliaus, bet kaip stokos vaizduotė. Tai, ko ji stokoja, ir yra jos vaizdavimo objektas. Parodoma, kad Rozai trūksta meilės ir savęs kaip motions savirealizacijos, Tobulybei – regėjimo, poniai Haberzat - atleidimo, poniai Cuker - dėmesio ir sveikatos, Elai - supratimo. Autorės nuomone, tai lemia ir teksto kalbos formos pasirinkimą: D.Loher nevengia pauzės, tylos, kuri išnaudojama ne tik nežinojimui, ką atsakyti, bet ir tam tikroms personažų savybėms pabrėžti. Straipsnyje parodoma, kad nors D. Loher stengėsi kurti įvairialypį moterų paveikslą, tačiau tai iš esmės radikalias idėjas skleidžiančios ar įgyvendinančios moterys, kurios yra ir pagrindinės veikėjos, o vyrų personažai skirti tik moterų paveikslams paryškinti. Konstatuojama, kad dramos veikėjos ne visada paklūsta feministinei logikai, pagal kurią jos stiprios ir nepriklausomos nuo vyrų, kad filosofiškai refklektuodama šiuolaikinės moters būvį, D. Loher nevengė kartais bejėgės, manipuliuojančios moters įvaizdžio. Konstatuojama, kad D. Loher pjesėje motes kūnas yra skaidomas, tačiau išvaizdos detalės tekste dėmesio sulaukia mažai arba teatlieka informacinę funkciją, tačiau G. Varno režisuotame spektaklyje ne visada išvengta moters kaip sekso objekto reprezentacijos.

ENThe female characters dominate the present-day stage of Lithuanian theatre; moreover, their prevalence is evident even in those spectacles where the protagonist is a male. If we accept that literary works have no gender, we still have to take into consideration the fact that male and female origin is differently combined and embodied in the man or woman texts. The feminists of post-structuralism theory who use morphological metaphors of female body seek to create new meanings necessary for a theoretical explanation of problems related to female identity. Feminist theory that so often criticises or paraphrases psychoanalysis seeks to comprehend ideology constraining a woman's possibilities to broadly become subject and to create new dimensions wherein women would be able to disengage themselves from patriarchal stereotypes. Cultural female representations are still often restricted by masculine imagination and have nothing in common with true women. Here representation and subjectivity are conceptualized not as a natural or inevitable reality but as possibilities and fictions depending on gender. Referring to D. Loher's play "Innocent" and on the basis of the spectacle versions directed by Gintaras Varnas at Kaunas Drama Theatre in 2005, five female characters of the main drama are presented and it is analysed how the woman's identity is created in literary texts.