Polifoninis Jono Vaitkaus teatras

LTStraipsnyje, analizuojant režisieriaus Jono Vaitkaus kūrybą, siekiama ne tik nustatyti jo santykį su pagrindinėmis XX a. teatro sistemomis, bet ir išryškinti jo spektakliuose reikšmingą polifoniško teatro modelį. Polifoniško spektaklio personažai grupuojami epizodais, jų pagrindinėmis temomis. Sudėtingos tekstūros spektaklis sukuria daugialypį vaizdą. Aktoriai gali būti rikiuojami tiek horizontaliai, tiek vertikaliai (dviejų lygių scenoje). J. Vaitkus dažnai sustiprina polifoninio spektaklio intensyvumą, sujungdamas vertikalųjį ir horizontalųjį kontrapunktus. Polifoniniai spektakliai, nors ir vientisos formos, kartais turi kontrasiužetus. Polifoninio modelio spektakliuose režisierius sustambina arba susmulkina kai kurias scenas. Spektaklio ekspozicijoje tema dažnai pradedama netikėtu rakursu, bet kuriuo personažu.Šis kontrapunktas, jeigu jis vėliau panaudojamas kaip teminė medžiaga, ir yra kontrasiužetas. Jis įtraukiamas kartu su atsakymu – dažnai tai būna ryški režisieriaus pozicija vieno ar kito reiškinio atžvilgiu. J. Vaitkui būdingas polifoninės medžiagos išskirstymas kontrasto ir imitacijos būdu. Spektaklis be kulminacijos yra neįmanomas. Perėjimas iš vieno veiksmo į kitą yra nepaliaujamas, o visi balsai suvedami į vieną spektaklio pabaigoje. J. Vaitkus domisi teatro raida ir progresu. Pradžioje, iki polifoninių spektaklių pasirodymo, režisierius vadintas romantizmo atstovu, bet polifoniškumo principai jo kūryboje atveda J. Vaitkų į modernistų tarpą.

ENIn analysing the creative works of Jonas Vaitkus in terms of directing, the aim of the article is not only to establish his relationship with the essential 20th century theatrical systems but also to chiefly highlight a significant model of polyphonic theatre in his artistic activities. The characters in the spectacles of polyphonic nature are grouped around the main theme of a piece. A complex texture of the whole spectacle is "weaved" as a counterpoint. The performers can be allocated both horizontally and vertically (on the two-storey stage construction). Vaitkus often strengthens a dramatic intension of polyphonic spectacles by combining vertical and horizontal counterpoints. Although being integral in terms of form, polyphonic spectacles sometimes possess specific turns - counter-plots. Vaitkus is capable of maximizing or minimizing some scenes in the spectacles of polyphonic nature. The central idea in the spectacle exposition unfolds in an unexpected way by any character.This counterpoint - if later used as a thematic material - is a counter-plot itself. It is introduced along with the answer - it is often a vivid position of a director in terms of one or another phenomenon. The contrastive and imitative ways of polyphonic material distribution are characteristic of Vaitkus. The spectacle development without culmination is impossible. Transition from one action to another is ceaseless, while all voices are converged into a general cadence at the end of a spectacle. Vaitkus takes interest in theatre evolution and progress. He was called a representative of the Romantic Movement before the emergence of polyphonic spectacles, while the patterns of a polyphonic model characterize him as a modernist.